Naujienų agentūroje ELTA ketvirtadienį surengtoje diskusijoje,
kurioje kalbėta, kodėl Seimas atsisakė kurti komisiją SNORO banko
bankrotui ištirti, V.Rubavičius valdančiųjų ir aukščiausių
valstybės pareigūnų pasisakymus šia tema įvardino kaip nepaprastai
nervingus, nesuvokiant platesnio akiračio ir tendencijų, kurios jau
pradeda ryškėti Europos Sąjungos politinių sluoksnių santykiuose su
finansinio kapitalo viršūnėmis. Filosofas teigė įžvelgiąs, kad dėl
politinės įtakos keičiasi valstybės vaidmens finansų rinkose,
visoje finansinėje sistemoje supratimas.
Svarstydamas, kodėl vengiama sudaryti komisiją dėl „Snoro“
bankroto, filosofas įžvelgė kelis aspektus. Pirmiausia, anot V.Rubavičiaus, nenorima rodyti, kaip Lietuvoje politinės institucijos
prižiūri savo institucijas, kaip tos pačios institucijos vykdo savo
pareigas.
„Didelis suinteresuotumas vis dėlto nerodyti ir šiaip jau
neišsiaiškinti, kaip atsitiko, kad Lietuvos bankui prižiūrint, tai
įvyko. Juk Lietuvos bankas turi didelę „bankrotinimo“ patirtį - jis
prižiūrėjo ir anuos bankus, ir valstybinį komercinį banką“, -
kalbėjo filosofijos mokslų daktaras.
V.Rubavičius kėlė ankstesnio centrinio šalies banko vadovo
Reinoldijaus Šarkino atsakomybės klausimą - esą būtent jis sukūrė
tokią institucinę bankų priedangos sistemą. Svarbiu dalyku
pašnekovas laikė ir tai, kad tokios komisijos darbo veiksmingumas
priklausytų nuo to, kokius klausimus ji iškels ir kokių priemonių
imtųsi.
„Akivaizdu, kad tos priemonės bus nukreiptos į Lietuvos banką.
Kitas dalykas, turės būti vis dėlto paaiškinta arba iškelta, kokia
yra ta priežiūros sistema, kas ten už ką atsako. Tai, akivaizdu,
kad viskas vyksta tokiu Lietuvoje rutininiu būdu - kažkas tarsi
atlieka kažkokias pareigas, kažkas parašo ataskaitą, bet beveik
niekam neįdomu, kol niekas neatsitinka, nes juk tokios didelės
sumos pavogti vienu ypu tikrai neįmanoma“, - svarstė jis.
V.Rubavičiaus vertinimu, šiose schemose dalyvavo labai daug
asmenų - nuo verslo struktūrų iki specialiųjų tarnybų.
„Tai vėlgi klausimas, kurio nenorima kelti, yra mūsų
specialiųjų tarnybų atsakomybė už tą priežiūrą. Yra VSD, FNTT, kuri
turi ir privalo žiūrėti. Šitie klausimai buvo jau ir anksčiau
iškelti, bet akivaizdu, kad juos kelti atrodo tarsi žeminame savo
valstybę, ir tai yra pridengiama, kad čia yra nacionalinio saugumo
klausimai. Pagrindinis nacionalinio saugumo klausimas, kai kalbame
apie specialiąsias tarnybas, yra, kad nenorima rodyti, kaip jos
šiaip jau blogai veikia arba taip pat užsiima tam tikrų verslo
intereso grupių aptarnavimo veikla“, - teigė pašnekovas.
Galiausiai, pasak V.Rubavičiaus, vengiama sudaryti komisiją
dėl „Snoro“ bankroto, nes neaišku, ką galima buvo daryti bei ką dar
galima pasiūlyti dėl šio banko.
„Ar išties valstybei nebūtų naudinga turėti savo rankose
finansinį instrumentą banko pavidalu, kuris jau galėtų veikti mūsų
vietinėje rinkoje kaip tam tikras žaidėjas? Tada jis galėtų vienaip
ar kitaip konkuruoti arba rodyti tam tikrus dalykus santykiuose su
kitais užsienio bankais, pavyzdžiui, tam tikros palūkanų normos,
įvairūs kredito teikimo dalykai, mokesčiai už paslaugas ir t.t.
Bet
koks toks bankas, kuris veikia su valstybės garantijomis, yra
stiprus instrumentas“, - pažymėjo V.Rubavičius ir priminė, kad
tokia praktika taikoma didžiosiose Vakarų valstybėse, banko
uždarymas labai brangiai kainuoja mokesčių mokėtojams.
Diskusijoje dalyvavusi ekonomistė, buvusi Premjerė Kazimira
Prunskienė, vertindama, ar Seimas turėjo sudaryti komisiją SNORO
banko bankrotui ištirti, sakė, jog parlamento kompetencija
aptariant sprendimą dėl banko ateities galėjo būti žymiai svaresnė.
„Neišeitų taip mąstyti ir sudėlioti institucijų kompetencijos
ir jų aktyvumo, kad komisija tarytum tiktai pasekmėms įvertinti
arba įvertinti, kiek sprendimas pagrįstas, kitaip tariant, naudoti
šaukštus po pietų. Jeigu kalbėtume apie prasmingą įstatymų leidybos
institucijos - Seimo - įsikišimą, tai jis buvo prasmingiausias
tada, kai jau reikėjo apsispręsti, ką daryti su tuo banku“, -
kalbėjo profesorė.
K.Prunskienė suabejojo banko bankroto kėlimu. Pasak jos,
nacionalizuotą banką, nesunaikinant jo struktūros, buvo galima
parduoti nedestabilizuojant bankinės sistemos. Seimas esą kartu su
Vyriausybe, Lietuvos banku galėjo sudaryti, kad ir uždarą komisiją.
„Manau, kad Seimas kaip ir eina procesui iš paskos, bet jokiu
būdu ne priešaky, kaip derėtų“, - konstatavo K.Prunskienė.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos
seniūnas Jurgis Razma atkreipė dėmesį, kad komisijos sudarymo
klausimas lieka atviras.
„Nėra Seimo sprendimo atsisakyti sudaryti komisiją. Po
pateikimo tam nutarimo projektui yra pritarta, ir mūsų veiksmais
buvo padaryta šiek tiek didesnė pauzė, nebuvo tęsiamas svarstymas
ir priėmimas. Tai įvyks, kaip dabar opozicija suorganizavusi 30
dieną (per neeilinę Seimo sesiją sausio 30 d. - ELTA)“, - kalbėjo
politikas.
Sausio 19-ąją, nepaisant opozicijos prieštaravimo, Seimas
parėmė konservatorių iniciatyvą ir išbraukė iš ketvirtadienio
parlamento darbotvarkės siūlymą sudaryti laikinąją tyrimo komisiją
dėl banko SNORAS, primena ELTA.
Už tai, kad šio klausimo neliktų darbotvarkėje, balsavo 63
Seimo nariai, prieš buvo 58, susilaikė 3 parlamentarai.
Pasipiktinęs tokia įvykių eiga, Seimo opozicijos lyderis
Valentinas Mazuronis pareiškė, kad opozicija nemato galimybių
dirbti tokioje atmosferoje, todėl paliko Seimo plenarinių posėdžių
salę.
Pernai lapkričio 16 dieną Vyriausybė sustabdė banko SNORAS
veiklą, perėmė banko valdymą, nušalino jos vadovus, paskyrė
laikinąjį administratorių.
Vyriausybė nusprendė nacionalizuoti banko akcijas visuomenės
interesų labui. Tokių veiksmų imtasi dėl susirūpinimo banko
finansine būkle.
Gruodžio 7-ąją Vilniaus apygardos teisme bankui buvo iškelta
bankroto byla.