Dviejų vaikų mama nevisada taip sekėsi. Ji pasakoja, kad atvykusi į Lietuvą turėjo dirbti ir dieną, ir naktį. Buvo ir dvejų metų depresijos laikas, iš kurio, rodės, neįmanoma išsikapstyti. O pabaigusi studijas užuot susiradusi darbą pagal specialybę, moteris svečioje šalyje ėmė kurti savo verslą.
Etiopijoje „šaltis“ negalioja
„Mums sakė, kad bus šalta. Bet kol nebuvau patyrusi, negalėjau suprasti, ką reiškia Lietuvos šaltis, - pirmuosius perspėjimus prisimena Eskedar. - Nusipirkome striukes ir ilgus batus. Mūsų striukės buvo plonos, o batai be jokio pašiltinimo, lygiais, slidžiais padais. Su manimi buvo dukrelė Hana. Ji irgi buvo aprengta šiltai tik pagal mano supratimą.“
Moteris ir mažametė mergaitė Vilniaus oro uoste pasirodė 2007 metų sausio 31 dieną. Tuomet Lietuva išgyveno vieną šilčiausių žiemų (vidutinė sausio mėnesio temperatūra tais metais buvo 0,6 laipsnio šilumos), tačiau Eskedar tai neguodė.
„Vos išlipau iš lėktuvo, pajutau šaltį ir vėją, atrodė, kad esu nuoga, be drabužių. Žiūriu į Haną – nepakankamai apsirengusi, nusirengiau savo švarkelį ir aprengiau ją. Jaučiausi juokingai – atrodė, kad grindys juda, buvo pilna sniego, slidu. Buvo sunku balansuoti, maniau, tuoj nugriūsiu. Tokiems dalykams negali pasiruošti, nes nežinai, kad taip gali būti“, - pasakojo etiopė.
Ateitis - migloje
Panašiai į šią situaciją klostėsi ir tolimesnis Eskedar likimas – visiškai neaišku, kas laukė ateityje, o gyventi kažkaip reikėjo. „Kai atvažiavome, nežinojau, kur apsistosime. Atsidūrėme, kur neturėjome atsidurti. Pradėjome gyvenimą be jokių garantijų, be žinojimo, kas bus toliau. Nebeturėjau vilties, buvau viena, mane buvo apėmusi depresija, galvojau apie labai blogus dalykus“, - prisipažįsta svetimšalė.
Prieš atvykdama į Lietuvą ji trumpam buvo apsistojusi Maltoje. Paklausta, kodėl traukė į Pabaltijį, tik užsimena, kad buvo pakviesta, tačiau daugiau detalių nepasakoja. Kol kas tai – pernelyg skaudu.
Etiopijoje jauna moteris studijavo buhalterinę apskaitą, jau buvo bebaigianti universitetą, kai dėl neramumų, žmonių gyvybes nusinešusių demonstracijų šalyje, nutarė bėgti. Atsidūrusi Lietuvoje, ji norėjo tęsti studijas, bet nė nenutuokė, kaip tai padaryti.
Netikėta pagalba
„Vieną dieną labai liūdna sėdėjau Katedros aikštėje. Verkiau, nebežinojau, ką daryti. Sėdžiu užsikniaubusi sau ant kelių, pasislėpusi nuo visų. Prie manęs priėjo vienas indas (aš dėl savo odos spalvos ir bruožų panaši į indę), prisėdo, pasisveikino. Nieko neatsakiau. Jis prisistatė, papasakojo, kad yra iš Lietuvos. Tyliu ir galvoju: „Kodėl jis neduoda man ramybės?“. Dar po kelių minučių supratau, kad taip negražu, nusivaliau ašaras ir papasakojau, ką veikiu Lietuvoje“, - prisimena E.Tilahun.
Tuo metu jos stojimo į aukštąją dokumentai buvo užstrigę kažkokioje institucijoje, ji metus laiko negavo jokio atsakymo, ar galės tęsti mokslus. Vaikinukas papaskojo apie mielą moterį, dirbančią Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU), kuri galėtų padėti. „Atsikėlėm ir nuėjo tiesiai į VGTU. Man paaiškino, ką turiu daryti. Pasidarė gera, žinojau, ko imtis. Iš karto ėmiau ieškoti reikiamų dokumentų“, - sakė VGTU absolventė.
Ją priėmė į trečią kursą, mokamą vietą. Išsisprendęs studijų klausimas uždavė naują – pinigų galvosūkį. Studijų metai turėjo kainuoti per 5 tūkst. litų. Praskaidrėjusia nuotaika moteris ėmė ieškoti darbo. Tuomet ji dar nekalbėjo lietuviškai.
Pirmas darbas – virtuvėje
Eidama pro greito maisto restoraną „McDonalds“ ji pamatė skelbimą, kad reikia darbuotojų. “Užėjau. Gavau anketą, kurią paprašė užpildyti. Jau grįždama namo sulaukiau skambučio. Kitą dieną pradėjau dirbti“, - pasakojo etiopė.
Pirmiausia jai kliuvo darbas virtuvėje. Po mėnesio restorane Eskedar žinojo visas bulvyčių, sumuštinių ar desertinių pyragaičių gaminimo paslaptis. Pamėgino dirbti kasoje, aptarnauti žmones. „Labai geras dalykas, kai nesirenki, ką dirbsi, bet gali visko pabandyti. Jei pradedi nuo vadovo, niekada nesuprasi, kaip jaučiasi valytojas. Bet jei pradedi nuo valytojo ir eini iki vadovo, viską geriau supranti, labiau vertini kito žmogaus pastangas“, - įsitikinusi neseniai savo verslą pradėjusi užsienietė.
„McDonalde“ ji dirbdavo naktimis. Dienomis ėmė dirbti prekybos centre „Iki“. „Man greitai reikėjo surinkti nemažą sumą pinigų studijoms, - paaiškina pašnekovė. - Miegodavau 4-5 valandas. Hana buvo maža, ją leisdavau į darželį. Stengiausi iš visų jėgų, kad pagaliau gyventume normalų gyvenimą.“
Diplomas yra. Kas toliau?
Dar daug kartų Eskedar teko įrodinėti sau ir pasauliui, kad vienai jaunai moteriai su maža dukrele, nemokančiai lietuvių kalbos, įmanoma išgyventi Lietuvoje. Kelis mėnesius dirbus dviejose vietose, vėliau pakviesta į vieną drabužių parduotuvę dirbti savaitgaliais ji įnirtingai kibo į studijas. 2010 metais baigusi išsvajotas ir taip trokštas studijas, moteris susidūrė su dar vienu iššūkiu – darbo pagal specialybę paieška.
Darbo pokalbis po darbo pokalbio ir universiteto absolventei darėsi aišku, kad kalbėti lietuviškai nepakanka. Finansininkams privaloma puikiai rašyti lietuviškai, žinoti specifinę verslo kalbą. „Pirmas etapas buvo, kai maniau, kad negaliu surasti darbo, nes nebaigiau studijų. Antras etapas prasidėjo, kai baigiau studijas, bet pamačiau, kad gyvenimas kelia daug daugiau reikalavimų, kad privalau išmokti daugiau, tobulėti daugiau, daryti daugiau, nei anksčiau galvojau“, - įžvalgomis dalijosi Eskadar.
Tuo metu ji kur kas geriau kalbėjo lietuviškai nei pradžioje, tačiau suprato, kad išmokti tobulai rašyti lietuvių kalba jai kol kas per didelis iššūkis. Tuo metu labai daug jos draugų išvažiavo iš Lietuvos, emigravo radę darbą užsienyje. E.Tilahun taip pat svarstė galimybę išvykti, tačiau pasiliko.
„Susikursiu pati“
„Jei niekas neduoda darbo, galiu pati jį susikurti“, - drąsiai pagalvojo svetimšalė. Tuo metu jau buvo stipriai pasikeitęs jos asmeninis gyvenimas – ji sutiko ir įsimylėjo lietuvį, pradėjo lauktis antrojo vaikelio. Per nėštumo atostogas ji su mylimuoju iškeliavo į Italiją. Mėnesį laiko ji galėjo susipažinti su vietos drabužių prekeiviais, kainomis, asortimentu.
„Italai smagūs žmonės, labai komunikabilūs. Jie man daug patarė, kur galiu įsigyti įvairių prekių. Dabar mano parduotuvė prekiauja itališkais drabužiais“, - paaiškino Eskadar.
Prieš pat Kalėdas atidaryta drabužių parduotuvė niekur nereklamuojama, klientus ji daugiausia pritraukia pirkėjams iš lūpų į lūpas pasakojant apie madingas sukneles, jų kainas ir malonią pardavėją, su kuria visada galima paplepėti. Daug laiko parduotuvėje praleidžia pati Eskadar. Ji labai dažnai atpūška su savo mažyliu Matijum, kuriam pagalbinėse patalpose visada paruošta stovi vaikiška lovelė.
Norėti, tikėti ir stengtis
„Nėra nieko, ko negalime padaryti, kai labai norime. Įsitikinau tuo. Negaliu sakyti, kad mano kelionė jau baigėsi, kad dabar jau viską turiu ir esu rami. Parduotuvė dar tik pradeda veikti, dar reikės daug nuveikti, kad ji sėkmingai gyvuotų. Bet tvirtai tikiu, kad su Dievo pagalba viskas įmanoma“, - su optimizmu balse lrytas.lt žurnalistę išlydėjo jauna verslininkė.
Artimiausias jos planas – pradėti prekiauti jaunų Lietuvos dizainerių darbais. Moteris trokšta, kad kuo daugiau žmonių liktų šalyje ir mėgintų kurti gyvenimą nepalikdami namų.