Net prabangiausiuose viešbučiuose šunys liūdi

Gyvūnų viešbučių paslaugomis užsienyje dažniausiai naudojasi vidutines pajamas gaunantys žmonės, turtuoliai savo augintiniams samdo jų prižiūrėtojus, o vargšams šios paslaugos ne pagal kišenę.

Internetinėse platybėse įtraukusi į paiešką „šunų viešbutis“, Lietuvoje suskaičiavau net kelias dešimtis šių įstaigų, siūlančių nuo paprasčiausių standartinių iki liukso klasės, modernių voljerų.

Keturkojai čia bus pašerti, išvesti į lauką ir prižiūrėti.

Viešbučių savininkai pasirengę išpildyti kiekvieną šuns šeimininko pageidavimą - siūlomos dresavimo paslaugos, baseino procedūros, specialus meniu ir žaidimai.

litų.Šunų viešbučiuose praleista para vidutiniškai kainuoja 15-60. Į ką derėtų atkreipti dėmesį renkantis laikiną prieglaudą savo augintiniui? Kai to pasiteiravau gyvūnų gerove besirūpinančios ir šunų viešbučius kontroliuojančios Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistų, sužinojau, kad Lietuvoje šiuo metu oficialiai yra įregistruoti tik keturi šunų viešbučiai: du Kauno rajone ir po vieną Vilniuje bei Ukmergės rajone.

Jie turi veterinarinio patvirtinimo numerį ir jų sąrašas skelbiamas VMVT interneto tinklalapyje.

„Taigi pirmiausia žmogus turėtų pasidomėti, į kokį - legalų ar nelegalų - viešbutį veža savo šunį.

Reikia susirinkti papildomos informacijos apie viešbučio paslaugų kokybę. Juk vaikui darželį ar automobiliui servisą parenkame tik po to, kai apie jį išgirstame draugų ir pažįstamų atsiliepimų“, - patarė VMVT gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vyriausioji veterinarijos gydytoja Rasa Sirutkaitytė.

Prieš dvejus metus Ukmergės rajone buvusioje fermoje ištaigingą, visus europinius standartus atitinkantį šunų viešbutį „Šunų kaimas“ įkūręs matematikas Dmitrijus Kalinovas patikino, kad šios veiklos ėmėsi esant didelei jos paklausai.

Tačiau prieš tris mėnesius dėl klientų trūkumo viešbutį teko laikinai uždaryti.

Dabar D.Kalinovas ieško rėmėjų ir norėtų viešbučio kaimynystėje įsteigti didelį šunų veislyną.

„Šunų viešbučio paslauga reikalinga, tačiau susidūrėme su didele problema - vien Vilniuje atsirado daug smulkių viešbučių, kurie atima iš mūsų klientus“, - guodėsi D.Kalinovas.

Pasak jo, norint atidaryti gyvūnams skirtą viešbutį, tenka nueiti kryžiaus kelius, nes jam keliami aukšti reikalavimai.

Bendrovės „Šunų kaimas“ viešbutyje sudarytos puikios sąlygos gyvūnams - 700 kvadratinių metrų teritorijoje įrengta 30 šildomų voljerų su gultais.

Mažiausio plotas - 2,5, o didžiausio - 9 kvadratiniai metrai.

„Mano viešbutis žiemą nedirba, nes jis nėra šildomas. Penki voljerai įrengti ūkiniame pastate ir aštuoni lauke po stoginėmis“, - sakė Kauno rajone, Domeikavoje, gyvenantis veterinarijos gydytojas Juozas Radvila.

Daugiau nei du dešimtmečius nuosavą veterinarijos kliniką turintį J.Radvilą prieš dvejus metus imtis šunų viešbučio veiklos paskatino klientai.

Žmonės vis klausinėjo, ar negalėtų pas jį kuriam laikui palikti savo augintinių.

Daugiausia keturkojų J.Radvilai atvežama vasarą. Dažniausiai žmonės savo augintinius šiame viešbutyje palieka savaitgaliui, o ilgiausiai - tris mėnesius čia gyveno du šunys, kurių šeimininkai buvo išvykę padirbėti į užsienį.

„Viešbučio gyventojai vieni kitų nemato, pasivaikščioti išvedami irgi po vieną. Dar nebuvo taip, kad visi voljerai būtų užimti. Daugiausia turėjau 5-6 šunis“, - sakė vienas šunų viešbutyje dirbantis J.Radvila.

Jis neslėpė pasipiktinimo nelegaliai veikiančiais šunų viešbučiais ir jų savininkus palygino su vagimis.

Bendrovės „Kropai“ prieš trejus metus įkurtas penkių vietų šunų viešbutis - vienintelis legalus Vilniuje.

Pasak įmonės vadovo Ado Kropo, tai - šeimos verslas. Visi voljerai yra įrengti gyvenamojo namo cokoliniame aukšte.

Šiuo metu šiame viešbutyje laiką leidžia du keturkojai.

„Tai sezoniškas verslas. Daugiausia klientų būna vasarą, mažiausiai - žiemą, o visada jų turime per didžiąsias metų šventes“, - teigė į atsargą išėjęs buvęs kariškis A.Kropas.

Idėja įkurti šunų viešbutį jam kilo tuomet, kai pats susidūrė su problema - visa šeima nusprendę išvykti į kelionę neturėjo kam palikti savo šuns.

Kropų namuose įrengtas šunų viešbutis atitinka visus reikalavimus: voljerai iškloti plytelėmis, visų grindys šildomos, kiekviename jų yra įrengta kanalizacija, vandens gertuvės ir kt.

„Paliktus šunis šeriame tiek kartų, kiek pageidauja jų šeimininkai. Priimame klientus ir su savo namuose paruoštu ėdesiu, kurį mums reikia tik pašildyti.

Gyvename netoli miško, tad visi šunų pasivaikščiojimai būna miške.

Kiekvienas šuo yra savotiškas, turi savo charakterį, kaip ir žmogus.

Turėjome vieną tokį viešbučio klientą, kuris voljere jautėsi blogai - nieko neėdė, liūdėjo.

Šuo atsigavo tik tuomet, kai pasiėmiau jį į namus ir atidaviau sūnaus globai“, - sakė A.Kropas.

Ukmergėje gyvenantis kinologas Stasys Barauskas savo namuose laiko penkis šunis ir septynias kates.

Devynerių metų kokerspanielis Bilis čia atsirado, kai sunkiai susirgo jo buvusi šeimininkė.

Prieš tai trejus metus iš eilės Bilis laikinai buvo atvežamas pagyventi pas S.Barauską.

„Keletą metų pažįstami žmonės savo augintinius veždavo pas mane laikinai pagloboti.

Vienas nori į pajūrį kelioms dienoms išlėkti, kitam - komandiruotė, trečiam - operuotis reikia.

Priimdavau, pasirūpindavau jų keturkojais - juk reikia padėti.

Duktė tuomet dar buvo nedidelė, tai ji daugiausia ir užsiimdavo su tais atvykėliais“, - kalbėjo ukmergiškis.

Dvi gyvūnų ir jų reikmenų parduotuves Ukmergėje turintis S.Barauskas šunis priglaustų ir dabar, tačiau žmonės nebeišgali susimokėti už šias paslaugas.

„Kai pasakai, kad už dieną teks sumokėti 20 litų, dažnam tai per brangu.

O juk prisiimdamas atsakomybę prižiūrėti svetimą šunį privalau jį šerti geru, šunims skirtu ėdalu, o ne kruopų košes virti.

Taip pat juk reikia gyvūną ir pavedžioti, išvalyti ir sutvarkyti jo voljerą, o prireikus ir veterinarą iškviesti“, - sakė S.Barauskas.

Laikina globa - visada stresas

Pasak kinologų, naujoje vietoje paliktas šuo visuomet patiria stresą.

Kiek laiko jis liūdi, priklauso nuo šuns veislės, amžiaus ir charakterio.

Ilgėdamasis savo namų ir šeimininkų šuo kurį laiką gali neėsti.

Dauguma keturkojų nurimsta per 1-2 dienas. Sunkiau būna senesniems šunims.

Kad šuo greičiau adaptuotųsi, patariama iš namų atvežti jo mėgstamų daiktų: dubenėlį, paklotą, žaislus, šeimininko šlepetes ar kvepiantį šeimininkės šaliką.

Jei šuo buvo įpratęs klausytis radijo, nuvežus jį į viešbutį reikia pasirūpinti, kad jo voljere jis būtų.

Jei keturkojis įpratęs vandenį lakti tik iš didelio kibiro, viešbučio savininkui būtina pasakyti, kad voljere pastatytų tokį pat vandens sklidiną indą.

Vieni kaprizingiausių - Jorkšyro terjerai. Būna, kad viešbučių šeimininkai juos privalo šerti tik šviežios vištienos filė, tarkuoti šviežias morkas ar išvirti mėgstamus jautienos kauliukus.

Ramunė Kazlauskaitė

Lietuvos kinologų draugijos prezidentė

„Visada geriau bet kokį gyvūną laikinai palikti saviems: giminaičiams ar draugams.

Tačiau jei tokios galimybės nėra, geriau vežti augintinį į gyvūnų viešbutį, o nepalikti jo vieno namuose.

Kelionei į viešbutį reikia pasiruošti iš anksto.

Pirmiausia reikėtų įsitikinti, ar savo augintinį paliksite legalioje įstaigoje, - paieškokite rekomendacijų.

Taip pat nepatingėkite ir nuvažiuokite į pasirinktą viešbutį apsižiūrėti, kokios ten gyvūnų laikymo sąlygos.

Kai jau savo gyvūną ten nuvešite, bet kokiu atveju reikalaukite rašytinio perdavimo-priėmimo dokumento, kuriame turėtų būti nurodyta ir gyvūną priimančio asmens, įstaigos atsakomybė.

Vilniaus rajone, Zujūnuose, prieš keletą metų buvo atvejis, kai dresuotojas mirtinai uždaužė jam žmogaus paliktą šunį.

Prieš priimant keturkojį jo šeimininkui buvo parodytas šviesus kambarys su lova, kuriame neva laiką leis jo šuo. O iš tikrųjų paliktas šuo buvo uždarytas į tamsų tvartą, kur jo niekas nešėrė ir negirdė, o tik žiauriai mušė.

Mes rekomendavome šuns netekusiam žmogui kreiptis į teismą, tačiau jis to nepadarė, nes neturėjo jokių dokumentų, įrodančių, kad kažkam buvo palikęs savo šunį. Dresuotojas, aišku, savo kaltę neigė.

Mane stebina iki šiol visuomenėje vyraujantis keistas požiūris į gyvūnus.

Viena vertus, deklaruojama, kad šuo ar katė yra nuosavybė, šeimos narys.

Kita vertus, įsigydami augintinį žmonės kažkodėl neprašo iš jo pardavėjų jokių dokumentų.

Pirkdami paprasčiausią elektros prietaisą reikalaujame čekio ir garantinio talono, o pirkdami gyvūną į tai numojame ranka.

Kalbu ne apie jo kilmingos veislės dokumentus, kurie ir taip yra privalomi.

Nesvarbu, kur įsigysite augintinį - veislyne, turguje ar pagal skelbimą, tas, kas jį parduoda, privalo pateikti nors kokią sutartį, kurioje būtų nurodyta, kas ir už kokią sumą gyvūną pardavė, jo gimimo data, taip pat duomenys apie atliktus skiepus.

Kiekvienas gyvūnas turi vertę ir privalote jį apsaugoti nors kokiais rašytiniais dokumentais.

Toks dokumentas pravers nelaimingų atsitikimų, vagysčių, sužalojimų atveju ar net skiriantis augintinio šeimininkams, kai kyla ginčų dėl šeimos turto vertės ir dalybų.

O jei vakar pirktas šunelis rytoj jūsų namuose nugaiš? Turėdami minėtą dokumentą galėsite kreiptis į jo pardavėją ir reikalauti grąžinti sumokėtus pinigus.

Taigi kiekvienas protingas žmogus kiekvieną piniginį sandorį turėtų įforminti.“