Sutvarkyti toną komunalinių atliekų Lietuvoje kainuoja 220–250 litų. Ši kaina priklauso ir nuo regiono dydžio, ir nuo susikaupiančio atliekų kiekio.
Šias sąnaudas savivaldybės paskirsto atliekų turėtojams, atsižvelgiant į valdomo nekilnojamojo turto dydį, gyventojų skaičių ar naudojamų konteinerių dydį ir jų ištuštinimo dažnumą.
Savivaldybės įmokas už tvarkomas atliekas nustato savarankiškai, atsižvelgdamos į vietos specifiką – kurortas, kaimo vietovė, daugiabučiai namai.
Taip pat vertinama sukurta infrastruktūra ir jos sąnaudos, atliekų turėtojų skaičius, susidarantis atliekų kiekis bei kiti duomenys.
Vienose savivaldybėse už komunalinių atliekų tvarkymą renkama privalomoji įmoka – rinkliava, kuri patenka į savivaldybės biudžetą, kitose įmokas renka pačios komunalinės įmonės ir jas naudoja atliekų tvarkymo sąnaudoms padengti.
Visose ES šalyse atliekų tvarkymu rūpinasi savivaldybės, ir nė vienoje jų nėra rekomendacijų, kaip teisingiausia būtų išdalinti atliekų tvarkymo sąnaudas.
Metė jauką žmonėms
Tačiau jau antri metai, kai Lietuvoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimą bandoma perduoti privačioms bendrovėms, stumiant Seimui svarstyti Atliekų tvarkymo įstatymo pataisas.
Prognozuojama, kad dėl tokio sprendimo atliekų tvarkymas pabrangtų kone penktadaliu, todėl įstatymo pataisomis jaukas pirmiausia metamas gyventojams.
Pasak įstatymo pataisas rengusio Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno, svarbiausias tikslas, kurio siekiama keičiant šį teisės aktą, – nustatyti komunalinių atliekų turėtojo atsakomybę.
„Žmonės turėtų sudaryti individualias sutartis ir mokėti pagal realų atiduotų tvarkyti atliekų kiekį. Jie su savivaldybėmis galėtų sudaryti individualias atliekų tvarkymo sutartis ir mokėti ne už kiekvieną gyventoją ar būsto kvadratą, o pagal sukaupiamą atliekų kiekį”, – aiškino J.Šimėnas.
Žmonėms lyg ir suteikiama galimybė rinktis, tačiau realiai tokios įstatymo pataisos atliekų tvarkymo sistemą sugrąžintų į praeitį.
Kadangi mokesčiai priklausytų nuo sukaupiamų atliekų kiekio, šiukšlių, kaip ir anksčiau, būtų atsikratoma lengva ranka jas išmėtant pakelėse ar pamiškėse.
Pavyzdžiui, Utenoje, galiojant ankstesnei atliekų surinkimo sistemai, individualiuose namuose gyvenantys žmonės priverstinai turėjo sudaryti sutartis su komunalinių paslaugų įmone ir įsigyti konteinerius. Tačiau iš 4000 tokias sutartis sudariusių namų savininkų šiukšles konteineriuose kaupdavo vos pusė.
Visų kitų konteineriai stovėdavo tušti ir už šiukšlių išvežimą jiems nereikėdavo mokėti.
Tačiau atliekos niekur nedingdavo. Jos atsidurdavo ties daugiabučiais arba kapinėse esančiuose konteineriuose.
Siekis – privatizuoti
Tokia tvarka Lietuvoje egzistavo dešimtmečiais, ir pasekmės jaučiamos iki šiol – šiukšlynai vis tebetvarkomi.
Užtat, prisidengus deklaruojamu rūpinimusi žmonėmis, įstatymo pataisose smarkiausiai užsimota prieš regioninius atliekų tvarkymo centrus (RATC). Iš jų norima atimti ūkinę veiklą.
Jeigu taip nutiktų, visi dešimčiai RATC priklausantys atliekų tvarkymo objektai – sąvartynai, didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelės, kompostavimo aikštelės, mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai ir kiti – būtų perduoti eksploatuoti privačioms atliekų tvarkymo įmonėms.
Visus RATC ketinama prievarta paversti viešosiomis įstaigomis ir, atėmus iš jų ūkinę veiklą, palikti joms vienintelę funkciją – organizuoti atliekų tvarkymo sistemą: kaupti informaciją, apskaičiuoti mokesčio dydį, rinkti rinkliavas, šviesti gyventojus.
Šiai veiklai finansuoti pinigų tektų traukti iš savivaldybių biudžeto kišenės. Ir ne tiek jau mažai: kasmet maždaug po 25–60 mln. litų.
„Matyt, RATC egzistavimas ypač nemalonus privačioms komunalinių paslaugų įmonėms, mat juos įsteigus baigėsi privatininkų savivalė. Buvo įvesta buityje susidarančių atliekų apskaita, pradėjo vykti atliekų tvarkymo konkursai, tapo griežtesnė sutarčių priežiūra ir paslaugų kontrolė.
Savivaldybės, turėdamos RATC, gali rinktis paslaugų teikėjus, todėl yra užkirstas kelias ir monopolijai”, – svarstė Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijos prezidentas Juozas Jankevičius.
Be to, įsigaliojus įstatymo pataisoms savivaldybėms priklausančios komunalinių paslaugų įmonės netektų galimybės rinkti lėšų ir tvarkyti atliekų.
„Komunalinių paslaugų įmonės būtų pasmerktos sunykti. Joms, žinoma, būtų palikta galimybė dalyvauti viešųjų pirkimų konkurse teikti atliekų tvarkymo paslaugas. Bet tikimybė, kad jos laimėtų kovą prieš privačias įmones, realiai neegzistuoja”, – paaiškino J.Jankevičius.
Parūpo turtai?
Visi RATC šiuo metu eksploatuoja regioninius sąvartynus, didelių gabaritų ir kitų atliekų surinkimo aikšteles, žaliųjų atliekų kompostavimo aikšteles, atliekų perkrovimo stotis ir įvairius įrenginius, kurie yra pastatyti ar įsigyti už ES lėšas. Į juos investuota ir pinigų, kuriuos centrai skolinosi iš bankų.
„Gaunant ES paramos buvo pasirašyti finansiniai memorandumai ir kitos finansavimo sutartys. Jose numatyta, kad RATC turi tvarkyti visų atliekų tvarkymo objektų finansinę apskaitą, o baigus projektus dar 5 metus neperduoti niekam turto.
Jie turi atsiskaityti Europos Komisijai ir už tai, kaip įgyvendinama projektuose numatyta veikla”, – aiškino J.Jankevičius.
Tai viena priežasčių, trukdančių apskritai sunaikinti RATC. Tačiau, anot J.Jankevičiaus, įstatymo pataisų kūrėjai negalvoja apie tai, kad, įgyvendindami ES finansuojamus projektus, centrai paskolas ėmė 15–20 metų. Jiems nė motais, iš ko jas reikės grąžinti, jeigu centrai nebevykdytų ūkinės veiklos.
„Kas finansuos visą sistemą? Kas finansuos plėtrą? Juolab kad atliekų tvarkymo sistemoje yra tokių sričių, kurios yra nuostolingos, pavyzdžiui, žaliųjų atliekų ar didelių gabaritų atliekų surinkimas, senų, neveikiančių sąvartynų uždarymas ir jų priežiūra. Kas to imtųsi?” – klausimų pažėrė J.Jankevičius.
Privačios įmonės suinteresuotos tik surinkti tas antrines atliekas, iš kurių galima turėti finansinės naudos. Tokias, kurios rinkoje turi paklausą, pavyzdžiui, plastiką ar stiklą.
„Be to, privatus kapitalas linkęs konsoliduotis ir stambėti. Būtų sukurta mažiausiai dešimt monopolijų, o ilgainiui – gal dvi ar trys, kurios diktuotų savo sąlygas”, – prognozavo Marijampolės apskrities RATC direktorius Antanas Mieliauskas.
Savivaldybės niršta
„Matyt, tam tikri žmonės turi užduotį, kad 1 mlrd. litų, kurie investuoti į visus RAT centrus, būtų priverstinai perduoti į privačias rankas.
Jei tai nutiks, paslaugos žmonėms neišvengiamai brangs”, – įsitikinęs Druskininkų meras Ričardas Malinauskas.
Jo teigimu, pavyzdžių toli ieškoti nė nereikia. Geriausias jų – šildymas.
„Visi dabar kalba, kad turi būti ginamas viešasis interesas, ir savivaldybės, o ne privačios kompanijos turi teikti žmonėms būtinas paslaugas. Suprantama, privačios įmonės visada siekia pelno”, – kalbėjo R.Malinauskas.
O šiukšlių versle, pasak R.Malinausko, dabar daroma viskas, kad tik kiltų chaosas ir būtų sunaikintas 10 metų RATC įdirbis.
„Galima numanyti, kas siekia įstatymo pataisomis pridengtos „pertvarkos”. Yra bendrovių, kurios Lietuvoje pamažu kuria monopoliją, komunalinių ūkių srityje viena paskui kitą privatizuodamos savivaldybių įmones”, – sakė R.Malinauskas.
Griauna pamatus
Valstybė turėtų spręsti strategines atliekų tvarkymo problemas, o savivaldybės savo problemas ir pačios įveiks. Tuo įsitikinęs Utenos meras Alvydas Katinas.
Nors šiuo metu buitinių atliekų tvarkymo sistema Utenos apskrityje – viena lanksčiausių, išlaikyti dabartinių tarifų ilgai nebepavyks.
„Išstumti RATC ir viską perduoti privačioms įmonėms – tai tikslas, kurio joms siekti padeda lobistai”, – sakė A.Katinas.
Centrams – ES paramos srautas
* Regioniniai atliekų tvarkymo centrai (RATC) buvo pradėti steigti prieš 10 metų. Jų paskirtis – kiekviename regione (kiekvienoje apskrityje) sukurti ir eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą.
* Sukurti RATC dešimtyje regioninių centrų buvo numatyta valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane. RATC buvo steigiami vadovaujantis ES patirtimi ir Europos Komisijos rekomendacijomis.
* Savivaldybėms yra deleguota atliekų tvarkymo funkcija. RATC joms buvo būtini ir tam, kad savivaldybes galėtų pasiekti ES parama. Steigiant RATC per pirmąjį ES paramos etapą (2002–2006 metais) į juos buvo investuota apie 450 mln. litų.
* Per dabartinį 2007–2013 metų etapą Lietuvą turi pasiekti 400 milijonų litų ES paramos. Ji skiriama biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo infrastruktūrai sukurti.
* Pagal Aplinkos ministerijos nustatytą aprašą, visi RATC jau yra pasirašę sutartis su Aplinkos projektų valdymo agentūra. Infrastruktūra bus perduota privatiems operatoriams.
Bus ir nepatenkintų
Justinas Karosas
Seimo narys
„Nedera griauti atliekų tvarkymo sistemos, kuri šiuo metu jau yra sukurta ir gerai veikia. Juolab kad naujos sistemos įvedimas visada sukelia ir naujų konfliktų.
Ideali atliekų tvarkymo sistema apskritai neegzistuoja. Visada buvo ir bus nepatenkintų. Tai liudytų ir mano paties patirtis.
Maždaug prieš trejus metus lankantis rinkimų apylinkėje Lazdijuose žmonės dažniausiai ateidavo skųstis būtent dėl mokesčių už atliekas. Vieniems nepatiko, kad rinkliava skaičiuojama pagal būsto plotą. Kitiems blogai, jei ji renkama pagal gyventojų skaičių.
Bet sistema nusistovėjo, ir žmonės tokiomis problemomis nebesiskundžia.
Manau, kad šiuo metu sukurta ypač lanksti sistema, ir savivaldybės pagal realią situaciją gali žmonėms ir sumažinti mokesčius, ir, atsižvelgdamos į socialinius poreikius, suteikti lengvatų.”
Išpūstų sąnaudas
Andrius Burba
Seimo narys
„Šiuo metu egzistuojanti atliekų tvarkymo sistema buvo kuriama daugybę metų. Į ją investuota šimtai milijonų litų. ES skyrė mūsų valstybei lėšų būtent tokiai infrastruktūrai sukurti, kokią šiuo metu valdo regioniniai atliekų tvarkymo centrai.
Aplinkos apsaugos komitete svarstomas įstatymas yra skirtas decentralizuoti – suskaidyti RAT centrus, atskiriant administravimą nuo ūkinės veiklos. Pirmiausia atsirastų du juridiniai subjektai, o tai padidintų ir administravimo išlaidas, ir darbuotojų skaičių, ir jų išlaikymo sąnaudas.
Be to, įstatymo pataisų siūlytojai trokšta, kad kiekviena savivaldybių įsteigtų savo administratorius. Tai – visiškai neracionalu. Kuo daugiau subjektų, tuo didesnė tikimybė, kad atliekų tvarkymo paslaugos brangs, nes reikėtų išlaikyti būrį naujų tarnautojų.”