Didžiausia Lietuvoje ir Baltijos šalyse pieno perdirbimo bendrovė „Rokiškio sūris” šį mėnesį paminėjo savo, kaip privačios bendrovės, 20-metį. Tačiau pieno perdirbimo tradicijos Rokiškyje gyvos dar nuo prieškario.
Nuo 1925 metų Rokiškyje dvaro rūsio patalpose veikė grafo Jono Pšezdzieckio dvaro pieninė. 1966 metais šiame mieste buvo pastatyta nauja Rokiškio sūrių gamykla, tuo metu sūriais aprūpindavusi Maskvos ir tuomečio Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) vartotojus.
1992 metais ši gamykla buvo privatizuota, o Lietuvos Respublikos valstybiniame patentų biure įregistruota akcinė bendrovė „Rokiškio sūris”.
Kuo išskirtinė ši įmonė? Apie tai – pokalbis su bendrovės „Rokiškio pienas” vadovu bei „Rokiškio sūrio” direktoriaus pavaduotoju Daliumi Trumpa.
– Dabartinė jūsų šeimos vadovaujama Rokiškio pieninė ir sūrinė gerokai skiriasi nuo savo pirmtakų. Pagal bendrovėje įdiegtas naujas technologijas, ko gero, žengiate kitų Lietuvos pieno perdirbimo įmonių priešakyje?
– Tai tiesa. Kai kurias naujausias technologijas mūsų bendrovė turi vienintelė Lietuvoje ir Baltijos šalyse.
Pavyzdžiui, mes specializuojamės perdirbdami išrūgas, gaunamas sūrio gamybos metu.
Per dieną gamindami daugiau kaip 100 tonų sūrio, kasdien išrūgų gauname per 1000 tonų. Todėl pradėtas jų perdirbimas į vertingus produktus – labai svarbus mūsų žingsnis.
Iš išrūgų gauname vandenį, taip pat skystą baltymų koncentratą, savo verte prilygstantį motinos pienui. Iš likusios po baltymų atskyrimo išrūgų dalies gaminama maistinė laktozė, vadinamasis pieno cukrus.
Gaminant pieno cukrų, lieka nepanaudota labai vertinga žmogaus organizmui medžiaga – kalcis.
Prieš penkerius metus bendrovė investavo ne vieną milijoną litų į naują dekalcinavimo, arba kalcio išgryninimo, liniją. Šią sudėtingą technologiją įdiegėme vieni pirmųjų Europoje.
– Kokie jūsų bendrovės gaminiai yra populiariausi Lietuvoje ir užsienyje? Ko gero, visų produktų karaliais tituluojami fermentiniai sūriai?
– Mūsų šalyje populiarūs kasdieniai pieno produktai – pienas, sviestas, grietinė, varškė. Iš fermentinių sūrių Lietuvoje labiausiai perkamas „Rokiškio” sūris. Beje, jis populiariausias ir Rusijoje.
Nors prekiaujame su keliolika pasaulio šalių, daugiausia sūrių iš mūsų perka Italija. Tačiau ten – jau kiti prioritetai. Italai mėgsta minkštus sūrius, tokius kaip mocarela. Taip pat italų verslininkams parduodame sūrio pusgaminio „Cagliata”. Tuo tarpu Amerikos vartotojai labiau mėgsta kietąjį sūrį „Goja”.
Neseniai bendrovėje apsilankę japonų auditoriai labai domėjosi išrūgų baltyminiu koncentratu.
Mes nesistengiame formuoti pirkėjų skonio, tiesiog norime pasiūlyti tai, ko jiems labiausiai reikia.
– Bendrovės sėkmės garantas – jos produktų įvertinimas ne tik vietos, bet ir tarptautinėje rinkoje. Ko gero, tokių įvertinimų turite ne vieną?
– Tiesa. Bet paminėsiu tik naujausius. Kasmet Lietuvos prekybos įmonių asociacija rengia populiariausio produkto konkursą. Mūsų gaminiai jau trečius metus iš eilės tampa šio konkurso nugalėtojais.
Šiemet populiariausiais išrinkti „Naminis” pienas, „Naminis” kefyras, „Naminė” varškė ir lydytas sūris „Visiems”.
Šiais metais Maskvoje vykusioje maisto produktų parodoje „Prodexpo 2012” mūsų bendrovės naujiena – naujoviška varškės pakuotė – įvertinta aukso medaliu.
Tai – pirmoji pasaulyje tokia biriems produktams skirta pakuotė. Skaidraus plastiko maišelyje fasuota varškė ilgiau išsilaiko šviežia. Tokia pakuotė labai patogi pirkėjui.
Varškė į šią pakuotę cecho gamybos linijoje dozuojama automatiškai. Žinau, kad mūsų įdiegta naujove susidomėjo nemažai varškės gamintojų Lietuvoje ir Rusijoje. Toje pačioje „Prodexpo 2012” mūsų bendrovėje gaminamas italų technologo Angelo Frosio sukurtas sūris „Montecampo” pelnė diplomą.
- Pieno perdirbimo bendrovės neegzistuotų be ūkininkų, parduodančių pieną. Kokią vietą esate išsikovoję pieno supirkimo rinkoje? Ar bendrovės pienvežių maršrutai nenusidriekia pas kaimyninių šalių karvių augintojus?
– 2010 ir 2011 metai buvo iš tiesų neblogi pieno pramonei. Ne tik perdirbėjams, bet ir žemdirbiams. Tai – tikras atsigavimas po 2008 ir 2009 metų nuosmukio. Tiems ūkininkams, kurie per dieną parduoda apie toną pieno, galime mokėti ir europines kainas.
Rokiškis nuo Latvijos sienos yra nutolęs tik per 17 kilometrų. Taigi iki kaimyninėje šalyje esančių pieno pardavėjų atstumas nedidelis, todėl užsukame ir pas latvių ūkininkus.
Tačiau ir Lietuva, ir Latvija yra ES narės, taigi mūsų žaliava yra iš Europos Sąjungos.
Per metus mūsų bendrovė superka daugiau nei 500 tūkstančių tonų pieno. Tačiau šios pagrindinės pieno pramonės žaliavos vis dar trūksta.
Tarybiniais metais Lietuvoje per metus būdavo perdirbama 3,5 milijono tonų, o dabar – mažiau kaip 1,5 milijono.
Pieno galime važiuoti atsivežti ne toliau kaip 400–500 kilometrų. Jo tikrai neatsigabensi iš Ukrainos ar Naujosios Zelandijos.
– Ko reikia, kad pieno Lietuvoje netrūktų?
– Valstybės paramos ūkininkams. Pastaruosius dvejus metus, kaip jau minėjau, pieno supirkimas didėja. Žemės ūkio ministerijoje akcentuojama parama tiems ūkininkams, kurie užsiima gyvulininkyste. Gerai, kad ministerija į tai atkreipė dėmesį.
Mūsų manymu, pats efektyviausias pienininkystės ūkis – ne didelės fermos, o šeimos ūkis, kuriame auginama 50–150 karvių.
Europos pieno pramonė laikosi ant šeimos ūkių. Manau, kad tokie ūkiai yra ir Lietuvos pieno pramonės ateitis.
– Kokia jūsų bendrovės ateities vizija?
– Norime padaryti, kad Lietuva taptų mažąja Olandija. Kad mūsų šalyje dvigubai išaugtų pieno gamyba ir perdirbimas. Kad Lietuva taptų pieno produktų gamybos lydere Europoje pagal gamybos apimtį, tenkančią vienam gyventojui.
Grupėje – trys bendrovės
Praėjus keleriems metams po privatizavimo bendrovė „Rokiškio sūris” sulaukė pirmųjų užsienio investuotojų. 1999 metais Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas kartu su „Bank of Bermuda” investavo 40 milijonų litų.
Užsienio investuotojai ne tik papildė įmonės kapitalą, bet ir pradėjo formuoti vakarietišką įmonės požiūrį į darbą.
Stiprindama pozicijas vietos rinkoje bendrovė prijungė devynias mažesnes Lietuvos pieno perdirbimo įmones.
Šiuo metu bendrovės „Rokiškio sūris” įmonių grupę sudaro trys gamybos vietos, esančios Rokiškio, Utenos ir Ukmergės miestuose.
Siekiant efektyvumo, 2007 metais savo veiklą pradėjo nau-
jai suformuota uždaroji akcinė bendrovė „Rokiškio pienas”.
Utenoje ir Ukmergėje koncentruotos veiklos specializacija – šviežių pieno produktų gamyba Lietuvos rinkai.
Šiuo metu didžioji „Rokiškio sūrio” akcijų dalis priklauso įmonės vadovams.
V.Ščiavinsko nuotr.