Lietuvoje per metus ant kelių dangos išberiama apie 120–140 tūkst. tonų techninės druskos. Kiek jos prireikia, lemia žiemos orai.
„Arvi” grupei priklausanti įmonė „Baltkalis”, Lietuvoje užimanti per 90 proc. techninės druskos rinkos, per 2011-ųjų sausį ir vasarį jos pardavė apie 50 tūkst. tonų. Šiemet per tą patį laiką – trečdaliu mažiau.
Iš viso per 2011-uosius „Baltkalis” šios druskos į Lietuvą atgabeno 160 tūkst. tonų – iš Baltarusijos į mūsų šalį atriedėjo per 2,3 tūkst. vagonų.
Pasak „Baltkalio” generalinio direktoriaus Piotro Kravčenkos, 2011–2012 metų žiema nebuvo pati prasčiausia druskos importuotojams.
Pastarąjį dešimtmetį būta ne vienos šiltesnės žiemos, kuri buvo dosni kelininkams, bet ne techninės druskos pardavėjams.
Sandėlius pripildo iš anksto
Mūsų šalyje viešųjų pirkimų konkursų būdu techninę druską perka Lietuvos automobilių kelių direkcijai priklausančios, regioninius kelius prižiūrinčios valstybės įmonės, miestų savivaldybės ir komunalinės įmonės.
Šiuose konkursuose „Baltkaliui” tenka pasistumdyti pečiais su šio produkto tiekėjais iš Ukrainos ir Vokietijos.
„Tačiau vieninteliai Lietuvoje esame sukūrę sandėlių tinklą ir turime savą vagonų – mineralvežių – parką. Tai suteikia tam tikrą konkurencinį pranašumą.
Juolab kad tokiais atvejais, kai žiema parodo savo nagus, ne visiems techninės druskos tiekėjams Europoje pavyksta įveikti užduotis”, – sakė „Baltkalio” atstovas Vytautas Malinauskas.
Savo sandėlius „Baltkalis” pripildo druska gerokai anksčiau, nei iškrinta pirmosios snaigės.
Pavyzdžiui, pernai lapkritį juose jau buvo sukaupta 25 tūkst. tonų atsargų.
Apdairūs sostinės kelininkai
Į tolimesnį kelią žiemą išsirengiantys vairuotojai vis dar lyg sieną kerta apskričių ribas. Mat kol jie įveikia šimto ar poros šimtų kilometrų atstumą, kelio dangos būklė pasikeičia keletą kartų.
Pavyzdžiui, kelią, vedantį iš Vilniaus per Prienus į Marijampolę, prižiūri trijų regionų įmonės.
„Būna, kad Vilniaus ir Marijampolės regioninius kelius tvarkančios įmonės druską jau būna išbarsčiusios, o kauniečių barstytuvai dar tik rieda į kelią.
Mat jų bazė Kaune nuo kelių gerokai nutolusi”, – paaiškino V.Malinauskas.
Jo nuomone, Lietuvoje apskritai nėra aplaidžių kelininkų. Tačiau miestai, kuriuose gatves prižiūri privačios bendrovės, tvarkosi anaiptol ne vienodai.
Vienas didžiausių „Baltkalio” klientų Lietuvoje yra Vilniaus miesto savivaldybė.
Jos administracija viešųjų pirkimų konkursą techninei druskai įsigyti skelbė 2010-aisiais, o tiekimo sutartį sudarė trejiems metams.
Todėl Lietuvoje nėra kito miesto, kuris ja apsirūpintų pigiau.
Sostinės gatvėse druską išbarsto „Grindos” bendrovė: per metus – apie 20 tūkst. tonų.
Daugiausia Lietuvos keliuose išbarstoma baltosios druskos. Raudonoji yra rupesnė. Ji greičiau tirpdo ledą ir yra maišoma su smėliu.
Tačiau tokį mišinį leidžiama barstyti tik ant žvyrkelių ar regioninės reikšmės kelių.
Lenkai gerokai prašovė
Lenkijoje kilęs druskos skandalas neprasprūdo ir pro „Baltkalio” vadovų akis.
Pasak V.Malinausko, techninė druska dėl ilgokai užsibuvusios 2011-ųjų žiemos Europoje buvo geidžiama prekė. Už ją ir mokama buvo gerokai brangiau nei įprasta.
Todėl ir Lenkijoje atsirado daug smulkių tarpininkų, kurie vertėsi ją perparduodami.
„Druskos kasybos įmonės į tai nesivėlė, nes parduoti vieną ar dvi mašinas druskos kokiems nors vokiečiams, kad ir dvigubai brangiau, tėra vienadienis verslas”, – įsitikinęs V.Malinauskas.
Tačiau pernai vasarą atsirado tokių smulkiųjų verslininkų, kurie prisipirko techninės druskos, vildamiesi užsidirbti ir šią žiemą.
Žiema nebuvo įnoringa, Europa nė nesirengė už druską mokėti dvigubai ar trigubai brangiau. O kur ją dėti?
Ji, pasak V.Malinausko, ir buvo parduota kaip maistinė.
Vokietijoje techninės druskos kaina, palyginti su 2010-ųjų pradžia, šįmet buvo didesnė maždaug 15 procentų.
Druska brango tiek, kiek didėjo jos kasybos sąnaudos.
Lietuvoje tona techninės druskos šį sezoną kainavo vidutiniškai 193 litus.
Prieš porą metų jos kaina sukosi apie 170 litų.
Anot V.Malinausko, plika akimi atskirti techninės druskos nuo maistinės neįmanoma. Ji ir kasama tose pačiose kasyklose, tik skirtingame gylyje.
Vienos ir kitos druskos skirtumus nulemia tik malimo technologijos ypatybės ir priedai, kurių dedama į techninę druską, kad ji nesušoktų į gabalus.
Būtent šis priedas ilgainiui ir gali padaryti neigiamos įtakos žmonių sveikatai.
Baltarusiška druska – be priedų
* Bendrovė „Baltkalis” valdo 60 procentų įmonės „Beloruskalij” akcijų.
* „Baltkalis” pastaruoju metu daugiau dėmesio skyrė ir valgomosios akmens druskos importui iš Baltarusijos. Įmonė jau sudarė pirmąsias jos tiekimo sutartis su mėsos produktų gamintojais.
* Maistinė druska, kuri tiekiama iš „Belaruskalij” gamyklos, ekologiška. Joje nėra maisto priedų, kurių gamintojai deda tam, kad druska nesudrėktų ir nesušoktų į gabalus.
* Baltarusijos farmacininkai iš „Belaruskalij” kas mėnesį perka po 120 tonų druskos, kad iš jos išskirtų seleną. Jis naudojamas gaminant maisto papildus.