Perkūnkiemio gyventojai bruzda. Po pastarojo susitikimo šią savaitę savivaldybėje naujakuriai ketina burti bendruomenę ir net protestuoti.
Jie jau apskaičiavo ir nuostolius, kuriuos patyrė visą daugiabučių namų kvartalą palikus be susisiekimo.
Kartu su susisiekimo problema rajono gyventojai savivaldybei priminė ir seną bėdą. Tai – trims asmenims priklausantis privatus sklypas, tapęs rakštimi Perkūnkiemiui. Mat šis žemės sklypas įsiterpęs į Perkūnkiemio gatvę.
Valdininkai skėsčioja rankomis – milijonų litų žemei išpirkti nėra. Bet pripažinę klaidą jie užsispyrė ir neketina net grąžinti mikroautobusų, kurie anksčiau apveždavo aplink pavasarį sunkiai išbrendamą purvyną.
Pažadai taip ir liko pažadais
„Jei neišsipurvinsi batų tame purvyne, įklimpsi prie prekybos centro „Maxima”. Ten irgi nėra šaligatvio. Tokia jau mūsų dalia – vaikščioti purvinais batais”, – mostelėjusi ranka nutrūkstančios Perkūnkiemio gatvės link dūsavo šiame rajone gyvenanti Rita Mockienė.
Anksčiau Perkūnkiemio gyventojus gelbėdavo 4-ojo maršruto mikroautobusai, kurie purvyną aplenkdavo Girulių ir Pavilnionių gatvėmis.
Kai savivaldybė maršrutą panaikino, Perkūnkiemio gyventojams tenka pėsčiomis eiti iki transporto žiedo Laisvės prospekte arba autobusų stotelės Ukmergės gatvėje.
Jie surinko daugiau kaip 700 parašų, reikalaudami atkurti buvusį maršrutą. Jeigu į kreipimąsi nebus reaguota, Perkūnkiemio naujakuriai grasina piketu ir kitomis pilietinio nepaklusnumo priemonėmis apsunkinti savivaldybės darbą.
Vilniaus meras Artūras Zuokas pažadėjo naujojo kvartalo gyventojams nutiesti Perkūnkiemio gatvės ruožą, šaligatvius, kurių dabar trūksta.
Tačiau anksčiau mėginusi derėtis su sklypo savininkais, pastaruoju metu miesto valdžia į juos net nesikreipė.
Takus mina vieną po kito
Pro langus kasdien stebinti, kaip žmonės mėgina įveikti purvyną, Vilija Užumeckienė pasakojo, kad įspūdingiausi vaizdai būna prieš darbo dienos pradžią.
„Tada ir vaikų vežimėlių ratai į purvą įklimpsta, o kai kas ir išsitiesia baloje.
Kada mes civilizuotai, tikrame mieste gyvensime?” – retoriniu klausimu baigė moteris.
Purvynas – bėda ne tik pėstiesiems, bet ir automobiliams. Vienos mašinos vairuotojui vos nesibaigė liūdnai, kai jis trumpindamas kelią pabandė važiuoti. Automobilio ratai iškart įklimpo. Laimė, negiliai.
Tuo tarpu pėstieji aplenkdami purvyną išmynė ne vieną taką. Kai jis pažliunga, mina kitą.
Su sūnumi žingsniavusi Renata sakė pasigailėjusi. Bet batai vis tiek jau buvo purvini. Pasiekus Perkūnkiemio gatvę, teko šokti nuo stataus skardžio – vos ne po automobilio ratais.
Kai pernai vasarą į neasfaltuotą ruožą atvyko matininkai, Perkūnkiemio gyventojai pamanė, kad jiems sužibo viltis. Tačiau gatvės tiesimo darbai taip ir neprasidėjo.
Jau skaičiuoja nuostolius
Panaikinus 4-ojo, 2-ojo ir 62-ojo maršrutų mikroautobusus, raštus savivaldybei rašė ne tik Perkūnkiemio gyventojai, bet ir Seimo narys Paulius Saudargas bei susisiekimo ministras Eligijus Masiulis.
O bruzdantys Perkūnkiemio gyventojai jau apskaičiavo, kiek nuostolių pridarė savivaldybės įgyvendinta pertvarka.
Minėtais maršrutais keleivius vežusios bendrovės „Transrevis” atstovai teigė, kad kasdien veždavo apie 4 tūkstančius Perkūnkiemio, Fabijoniškių ir Tarandės gyventojų.
Panaikinus maršrutus, kiekvienam jų kelionė kasdien vidutiniškai pabrango 4 litais ir pailgėjo pusvalandžiu.
Tad buvę mikroautobusų keleiviai kasdien permoka 16 tūkst. litų. Be to, jie kiekvieną dieną daugiau sugaišta beveik 2 tūkst. valandų.
Vilniuje vidutinis darbo užmokestis yra 1866 litai – 11 litų per valandą. Tad papildomai sugaištas laikas gali būti įvertintas 22 tūkst. litų.
Vadinasi, tiesioginiai ir netiesioginiai kiekvienos dienos nuostoliai siekia 38 tūkst. litų.
Miestui reikia trijų arų
Bet šis skaičius – galima sakyti, niekai, palyginti su ta pinigų suma, kurios gali prireikti savivaldybės vadovams tesint pažadus.
Mat bent jau anksčiau sklypo savininkai už žemę, kurios reikia asfaltui per purvyną nutiesti ir sujungti Perkūnkiemio gatvę, prašė daugiau nei 8 mln. litų. Tiesa, jie siūlė ne 3 arus (tiek reikia gatvei), o 60 arų.
Derybos nutrūko, nes turto vertintojai nustatė, kad aras toje vietoje kainuoja ne 140 tūkst. litų, kaip prašė sklypo savininkai, o 30 tūkst. litų.
Kalta ir plėtros politika
Į Perkūnkiemio gatvę įsiterpęs 166 arų žemės ūkio paskirties sklypas priklauso Jonui Užusieniui, Stanislavai Paulikienei ir bendrovei „Rūmas”. Anksčiau derėdamiesi su jais savivaldybės atstovai sklypo savininkus net reketininkais buvo išvadinę.
Vienas miesto savivaldybės valdininkas tvirtino nuomonės apie šiuos asmenis nekeičiąs ir dabar: „Miestas kenčia, o jie biznį daro. Jų apetitas tikrai labai didelis.”
Kadangi iki šiol nebaigta tiesti pagrindinė Perkūnkiemio gatvė, į šį kvartalą neužsuka nė vienas miesto autobusas. Vienintelė susisiekimo priemonė buvo mikroautobusai, kurie dar įtilpdavo į siaurą aplinkkelį.
Anot pašnekovo, kalta ir savivaldybės plėtros politika. Miestas nepajėgus tiek plėstis į pakraščius. Tai puikiai įrodė Perkūnkiemio pavyzdys.
Perimti žemės nepavyksta
Purvyno vietoje gatvė buvo buvo numatyta dar 2004-aisiais, o pirmasis skandalas kilo po poros metų, kai privačiame sklype verslininkui Laimučiui Pinkevičiui priklausanti bendrovė „Gabijos investicijos” nutiesė inžinerinius tinklus.
„Gabijos investicijos” buvo įsipareigojusios sumokėti kompensaciją už sklypo perėmimą visuomenės poreikiams, nors šį procesą privalo atlikti valstybė arba savivaldybė.
Prieš tai žemę visuomenės poreikiams perimti mėgino ir tuometė Vilniaus apskrities viršininko administracija, ir savivaldybė, tačiau šių institucijų sprendimus naikino teismai.
Reikia daugiau geranoriškumo
Paulius Saudargas, Seimo narys
„Žinau, kad Perkūnkiemio gyventojai dėl nenutiestos gatvės kreipėsi į visas institucijas, kur tik įmanoma. Aš taip pat rašiau raštus savivaldybei. Tačiau iš atsakymų supratau, kad problemą išspręsti nebus taip paprasta.
Galima sakyti, kad Perkūnkiemio gyventojai tapo teisinės problemos įkaitais. Deja, daryti įtakos procesui jie neturi galimybių.
Manau, kad daugiau geranoriškumo turėtų parodyti ir miesto valdžia, ir sklypo savininkai. Jei žemės visuomenės poreikiams nepavyksta perimti, gal šeimininkai ją galėtų perduoti?
Panašių problemų tiesiant komunikacijas kyla dažnai. Atrodo, kad teisus ir žemės sklypo savininkas, ir valdžia.”