Svaiginančias aukštumas įveikę lietuviai tiesia pagalbos ranką tik pradedantiems siekti karjeros

Per šimtą lietuvių, kurių vizitinėse kortelėse įrašytos kvapą gniaužiančios pareigos didžiulėse tarptautinėse bendrovėse, savo patirtimi mielai dalijasi su pirmus karjeros žingsnius žengiančiais tautiečiais.

Prieš trejus metus Londono Sityje įkurtas lietuvių pagalbos lietuviams tinklas išsiplėtė Amerikoje – Volstrite ir Silicio slėnyje, o šiemet – ir Lietuvoje bei Beniliukso šalyse.

Projekto sumanytojai nerimavo, ar Lietuvoje profesines aukštumas pasiekę žmonės noriai dalysis patarimais ir pagelbės nepatyrusiam jaunimui.

Tačiau paaiškėjo, kad būgštauta be reikalo.

Prie projekto Lietuvoje prisidėjo net keturios dešimtys „didžiųjų brolių”, kurių pavardės gerai žinomos šalyje. Tai – verslo, teisės, informacinių technologijų, architektūros ir kitų sričių specialistai.

22 metų Vytautas Liatukas beveik metus prisistato finansų analitiku. Baigęs studijas Rygoje jis nusprendė įsidarbinti tarptautinėje bendrovėje „Philip Morris Baltic”, tačiau nerimo, kad darbdaviai į jauną žmogų žiūrės kreivai, nejuto.

Juk iš kur kas labiau patyrusio kolegos, vadinamo „didžiuoju broliu”, jis jau buvo pramokęs įgūdžių, kaip „parduoti” save.

V.Liatukas jau išaugo iš mažojo brolio drabužių ir yra linkęs grąžinti skolą: tai, ką perprato pats ar išmoko iš vyresnio kolegos, tapusio jam „didžiuoju broliu”, ateityje perduos tam, kuris dar tik žengs pirmuosius profesinės karjeros žingsnius.

„Ateityje norėčiau savo patirtį perduoti jaunesniems. Tačiau kol kas man pačiam derėtų sukaupti daugiau patirties”, – sakė V.Liatukas.

„Mažuoju broliu” jis tapo prieš dvejus metus studijuodamas Stokholmo ekonomikos mokyklos Rygoje antrajame kurse. Tuomet vaikinas jau dairėsi, kur galėtų įgyti profesinių įgūdžių.

Studentą labiausiai traukė investicijų bankininkystė.

„Big Brother” mentorių – „didžiųjų brolių” – sąraše V.Liatukui labiausiai įstrigo tarptautinės investavimo bendrovės „BaltCap” investicijų direktoriaus Kornelijaus Čelutkos pavardė. Vaikinas labai apsidžiaugė sužinojęs, kad būtent su šiuo mentoriumi ir buvo suporuotas.

„Mėginau suprasti, kokioje kompanijoje Lietuvoje norėčiau dirbti. Tačiau su tuo metu Londone gyvenusiu Kornelijumi šnekėdavomės ne vien apie tai.

Jo klausinėjau net ir apie gyvenimo aprašymą. Man atrodė, kad esu jį labai gerai surašęs, tačiau labiau patyręs žmogus žvelgė jau kitomis akimis – kaip tas, kuris priima į darbą. Tad iš jo pasimokiau, kaip prisistatyti darbdaviui”, – pasakojo V.Liatukas.

Pirmuosius kartus bendraujant su „didžiuoju broliu” V.Liatuką kamavo nerimas, kad jo klausimai K.Čelutkai galbūt pasirodys kvaili.

Tačiau ilgainiui juodu išsiaiškino, kad tokių pačių klausimų iškildavo ir pačiam mentoriui.

Be to, labiau patyręs kolega pripažino pats besimokantis iš V.Liatuko: jauno žmogaus klausimai paskatindavo kitaip pažvelgti į kai kuriuos dalykus.

Neretai ne V.Liatukas užversdavo klausimais K.Čelutką, o atvirkščiai – „mažasis” sulaukdavo klausimo iš „didžiojo” ir turėdavo per tam tikrą laiką pats surasti atsakymą.

„Mažajam broliui” buvo įdomu, kaip klostėsi paties K.Čelutkos karjera. Mat baigęs studijas Lietuvoje jis išvyko į JAV, Didžiąją Britaniją ir mėgino įveikti didelę konkurenciją Londone.

„Jis man pasakojo, ar darbdaviui svarbu, kokią specialybę pasirinkai studijuoti, kokį universitetą baigei. Man tuomet rūpėjo, ką daryti baigus bakalauro studijas – dirbti ar rinktis magistrantūrą.

Kornelijus patvirtino kelių žmonių, kurių buvau to klausęs, nuomonę: geriau porą metų padirbėti, įgyti realios patirties, suprasti, ar ši sritis tikrai yra tavo, užsidirbti pinigų. O jau tuomet galima rinktis magistro studijas”, – aiškino V.Liatukas.

Tokį kelią jis ir pasirinko – vaikinas dabar dirba tarptautinės bendrovės „Philip Morris Baltic” finansų analitiku.

„Ką studijuoti toliau, nuspręsiu dirbdamas. Tuomet nutarsiu, kokioje šalyje tai darysiu. Trejus metus studijavau Latvijoje, nors ji labai arti, vis dėlto tai – užsienis.

Norėjau padirbėti Lietuvoje, kad sugriaučiau nuomonę, neva čia neįmanoma susirasti darbo. Be to, čia norėjau išmėginti suaugusio žmogaus, jau nebe studento, gyvenimą”, – argumentus grįžti į gimtinę vardijo V.Liatukas.

Jo pasirinkta bendrovė jau turėjo patirties priimdama žmogų, baigusį tą patį universitetą kaip ir jis.

„Be to, įmonės vadovai supranta, kad ir geriau, ir pigiau užsiauginti savo specialistą, tad bėdų dėl mano amžiaus nekilo”, – sakė V.Liatukas.

Jis įsitikinęs, kad darbas tarptautinėje bendrovėje užtikrins galimybę ir kuriam laikui išvykti padirbėti svetur.

„Man būtų įdomu išmėginti naują sritį toje pačioje bendrovėje. Juk šitaip tampi stipresniu darbuotoju”, – sakė finansų analitikas.

V.Liatukas nedvejoja, kad panašus bendravimas su patyrusiu žmogumi būtų pravertęs ir baigiamosiose vidurinės mokyklos klasėse – kai dar tik renkiesi, ką studijuoti, tačiau gerai neišmanai, kuri sritis iš tiesų yra tavo.

Ir vieną, ir kitą drabužį jau pasimatavo Vašingtone gyvenanti Lina Tolvaišaitė: metus ji mokėsi iš savo „didžiojo brolio”, o dabar pati rūpinasi trimis „mažosiomis sesėmis”.

L.Tolvaišaitė Londone pradėjusį veikti lietuvių karjeros pagalbos tinklą išplėtė iki Jungtinių Amerikos Valstijų, kur prie projekto entuziastingai prisidėjo per 20 profesionalų, išsibarsčiusių po visą šalį – nuo Volstrito Niujorke iki Silicio slėnio Kalifornijoje.

Pati 29 metų L.Tolvaišaitė jau kelerius metus dirba Pasaulio banke. Šiuo metu ji eina investicijų portfelio analitiko pareigas tarptautinėje finansų korporacijoje – Pasaulio banko grupės padalinyje, kuris rūpinasi investicijomis į privačias įmones besivystančiose šalyse.

Baigusi Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, ji įgijo ekonomikos ir vadybos magistro laipsnį Humboldto universitete Berlyne. Studijas apmokėjo bendrovė „Siemens”, paskyrusi lietuvei stipendiją.

Vilnietė atliko praktiką automobilių koncerne „Daimler AG” Vokietijoje, tris mėnesius stažavosi korporacijoje „Bosch” Indijoje, metus praktikavosi didžiausioje Europos programinės įrangos kompanijoje SAP Silicio slėnyje.

Tačiau net ir turint tokią patirtį siekti karjeros Amerikoje nėra taip paprasta.

L.Tolvaišaitė prieš kelerius metus įvertino, ką reiškia labiau patyrusio kolegos patarimai. Patirties ji sėmėsi iš „BNP Paribas” direktoriaus Rusijai bei Vidurio ir Rytų Europai Dariaus Daubaro.

„Iš jo išmokau rodyti nuoširdų susidomėjimą ir norą padėti, ne tik patarti, bet ir imtis konkrečių darbų.

Pavyzdžiui, kaip rengtis pokalbiui dėl darbo, padėti parašyti motyvacinį laišką ar deramai parengti gyvenimo aprašą”, – pasakojo L.Tolvaišaitė.

D.Daubaras „mažajai sesei” skirdavo savotiškų namų darbų – pateikdavo jai daug informacijos rūpimu klausimu, išvardydavo pranašumus bei trūkumus ir liepdavo apgalvoti.

„Jis patardavo, pastūmėdavo, tačiau sprendimo už mane nepriimdavo. „Didysis brolis” nėra tas žmogus, kuris už tave nueis tavo kelią”, – sakė L.Tolvaišaitė.

Labai padėjo ir tai, kad D.Daubaras buvo studijavęs ir dirbęs Amerikoje – toje aplinkoje, kuria domėjosi ir L.Tolvaišaitė.

Ją džiugino, kad užsimezgęs ryšys nebuvo formalus, nors D.Daubaras ėjo solidžias pareigas ir juodu skyrė tūkstančiai kilometrų: ji gyveno Amerikoje, o „didysis brolis” – Londone. Bendravimą sušildė ir tai, kad „didysis brolis” iškart pasiūlė kreiptis vienam į kitą „tu”.

Įgytą patirtį dabar L.Tolvaišaitė taiko bendraudama su savo „mažosiomis sesėmis” ir taip grąžindama skolą už jai kadaise suteiktas pamokas. L.Tolvaišaitės patarimais dabar naudojasi lietuvės, studijuojančios Italijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Latvijoje.

Visų „sesių” lūkesčiai skirtingi. Viena svajoja apie tarptautinę karjerą, antroji – apie magistro studijas, trečioji norėtų įsitvirtinti Lietuvoje.

Su savo „didžiąja sese” jos bendrauja elektroniniais laiškais ar interneto pokalbių programa „Skype” po 1–3 valandas per mėnesį.

„Joms iškyla tokių pat klausimų, kaip ir man kadaise, kai rinkausi magistro studijas ar ieškojau pirmojo darbo. Tikiuosi, kad savo patarimais padedu joms daugiau sužinoti apie karjeros galimybes ir reikalavimus mano darbo srityje ir išvengti klaidų.

Kalbamės, kaip darbdaviai žiūri į magistro studijas, kokias studijų programas ar kursus jie labiau vertina, kaip jiems tinkamai pristatyti savo sukauptą patirtį”, – pasakojo L. Tolvaišaitė.

Pasaulio banke įsitvirtinusi moteris neatmeta, kad ilgainiui svetur sukauptą patirtį pritaikys gimtinėje: „Man būtų labai sunku pasakyti, kad niekada nebegrįšiu. Visuomet galvoju, kad parvyksiu, nes man būtų smagu prisidėti prie teigiamų pokyčių Lietuvoje.

Mano bei kitų „didžiųjų brolių” ir „sesių” dalyvavimas projekte „LT Big Brother” būtent ir yra vienas būdų to pasiekti, prisidėti prie šalies jaunimo tobulėjimo, dalytis su jais globalia patirtimi ir žiniomis.”

25 metų Rūta Šatrovaitė, prieš metus baigdama teisės magistro studijas Vilniaus universitete, jautėsi sutrikusi: kas toliau? Jos akis užkliuvo už straipsnio apie „Big Brother” projektą laikraštyje.

„Nedvejodama nutariau pasinaudoti tokia galimybe, pateikiau savo duomenis ir buvau atrinkta. Labiausiai norėjau gauti profesionalių patarimų iš labiau patyrusio specialisto ir padidinti pažinčių ratą. Visi šie lūkesčiai pasitvirtino”, – sakė R.Šatrovaitė.

Kol kas ji nedirba, toliau tęsia studijas. R. Šatrovaitė pasirinko mokytis Olandijos Utrechto mieste pagal Europos magistro Žmogaus teisių ir demokratizacijos programą, kurią koordinuoja Venecijos Ca’Foscari universitetas.

Su „didžiuoju broliu” ji konsultavosi metus – tiek trunka ši programa, bet ir jai pasibaigus niekur nedingo. Jis – verslininkas, teisės studijas baigęs užsienyje.

„Toliau palaikome draugiškus santykius ir esu tikra, kad visada galiu kreiptis į jį pagalbos.

Su „didžiuoju broliu” buvome ne vieną kartą susitikę, taip pat bendravome ir tebebendraujame laiškais, nes šiuo metu negyvenu Lietuvoje”, – pasakojo R.Šatrovaitė.

Mergina sulaukė nemažai vertingų patarimų, tačiau ne visų jų paisė.

„Jis man patarė po studijų ieškotis darbo ir negalvoti apie antras magistro studijas. Bet aš nepaklausiau šio jo patarimo ir išvykau studijuoti į Veneciją.

Po kurio laiko parašiau jam, kad jo abejonės nepasitvirtino, kad būtent šios studijos buvo geriausias mano gyvenime žengtas žingsnis, nes suteikė galimybę atrasti sritį, kurioje noriu dirbti.

Dabar žinau, kokio darbo noriu, o tai ateityje bus privalumas ne tik man, bet ir darbdaviui. Juk geriausiai darbus atlieka motyvuotas, savo sritį mėgstantis darbuotojas”, – neabejoja R. Šatrovaitė.

Dabar mergina jau gali patarti ir savo mokytojui, kai jam kyla klausimų, susijusių su žmogaus teisėmis.

R. Šatrovaitė atliko praktiką Vokietijoje ir Austrijoje, tačiau svarstydama apie profesinę karjerą vis dažniau galvoja ir apie Lietuvą.

„Šiuo metu gyvenu strategiškai patogioje geografinėje vietoje – vos valanda kelio iki Hagos, Briuselis taip pat netoli.

Todėl šiais metais pabaigusi studijas planuoju ieškotis praktikos viename iš šių miestų įsikūrusių tarptautinių ar nevyriausybinių organizacijų.

Artimiausi mano planai yra susiję su darbu ir gyvenimu užsienyje, bet tik laikinai, kol įgausiu reikiamos patirties ir naudingų pažinčių, kurias vėliau panaudočiau Lietuvoje”, – tikino R. Šatrovaitė.

Savo gimtinėje ji regi keletą sričių, kuriose galėtų pritaikyti savo žinias – nuo socialinio verslo iki akademinės veiklos.

Sakoma, lietuviai – pavydūs žmonės ir savo geru nelinkę dalytis.

„Mano manymu, tai susiję ne tik su tautybe, bet ir su karta. Mano kartos žmonės supranta, kad šiame globalizacijos amžiuje vienas lauke – ne karys.

Tik bendraudamas, dalydamasis patirtimi, žiniomis ir ryšiais sukursi pridėtinę vertę ne tik sau, bet ir kitiems”, – įsitikinusi kol kas svetur gyvenanti lietuvė.

Projekto ištakos „LT Big Brother” – 2009-aisiais. Tuomet trys Londone įsitvirtinę lietuviai ėmėsi iniciatyvos suteikti pagalbą jauniems karjeros siekiantiems tautiečiams.

„Per savo gyvenimą esu sutikęs ne vieną žmogų, kuris svarbiais momentais labai pagelbėjo patarimais ir pamokymais.

Tokių žmonių palaikymas yra neįkainojamas, tad norėjome sukurti panašios pagalbos tinklą jaunimui” , – sakė vienas šio projekto pradininkų – technologijų įmonės „LeanWorks” steigėjas Rytis Vitkauskas.

Po bakalauro studijų Vokietijoje ir verslo magistro mokslų Harvardo universitete JAV jis persikėlė į Londoną, dirbo investicijų bendrovės „Summit Partners” viceprezidentu.

Projekto jis ėmėsi kartu su Petru Vaičiumi, dabar einančiu investicinio banko „BofA Merrill Lynch” viceprezidento pareigas, ir Egiu Rimkumi, kuris dabar dirba tarptautinės energijos prekybos kompanijoje „Trafigura”.

Projektą parėmė Londono Sičio lietuvių klubas.

Tapti globotiniais ir buvo, ir yra ne taip paprasta. „Mažuosius brolius” įdėmiai atrenka „didieji”, vadinami mentoriais. Mentoriai įsipareigoja bendrauti su „mažaisiais” po kelias valandas per mėnesį – elektroniniais laiškais, „Skype”, telefonu ar akis į akį.

„Per metus turėdavau po porą „mažųjų brolių”. Jeigu jų būtų daugiau, kentėtų bendravimo kokybė. Paprastai mentoriai būna labai užsiėmę žmonės”, – aiškino R. Vitkauskas.

Tiesa, net ir pasibaigus metinei programai ryšys su „mažaisiais” nenutrūksta: susieja darbo reikalai ar tiesiog noras susibėgti išgerti kavos.

R. Vitkauskas džiaugėsi, kad projektas „LT Big Brother” sudomino ir Lietuvoje karjeros aukštumas pasiekusius žmones. „Nebuvo sunku rasti žmonių, norinčių pasidalyti savo patirtimi. Esu įsitikinęs, kad jie padės tiems, kurie norės dirbti Lietuvoje.

Išvykstantys studijuoti svetur dažnai nori grįžti į Lietuvą, tačiau nežino, kaip tai padaryti, kaip siekti profesinės karjeros čia.

Gimtinėje esantis, bet anksčiau užsienyje mokęsis ir dirbęs mentorius puikiai papasakos, kas ir kaip”, – mano R. Vitkauskas.