Kada ateina pavasaris ir jau metas sėsti ant dviračio? Tai geriausiai žino A. Domaševičiaus gatvėje įsikūrusios „Veloklinikos” vadovas E. Šatas.
Kai nešini dviračiais vilniečiai ima varstyti taisyklos duris, galima neabejoti – sezonas jau prasidėjo.
Daug į „Velokliniką” šiomis dienomis pakliūvančių dviračių – nenauji, atkeliavę iš Olandijos ar Vokietijos ar net ištraukti iš rūsio kampo.
24 metų meistras žino – pasivažinėti dviračiais mėgsta daugybė vilniečių, bet kišenė ne visiems leidžia įsigyti brangesnę dviratę transporto priemonę.
– Kada šiemet Vilniuje prasidėjo dviračių sezonas? – paklausė E.Šato „Sostinė”.
– Galiu atsakyti tiksliai – kovo 14-ąją. Iki tol per dieną remontuodavome vieną ar du dviračius.
Tai buvo žmonės, kurie dviračiais pasirūpina iš anksto. Ir staiga lyg lavina užgriuvo. Kur nepajusi prasidėjusio sezono, jei per dieną 14 dviračių taisai.
– Kuo po žiemos dažniausiai serga dviračiai?
– Yra į mus pagalbos besikreipiančių vilniečių, kurie dviračius išsitraukia tik savaitgaliais, o kai kurie – tik kartą per metus.
Tokie dviračius mums atveža tik dėl sezono profilaktikos. Paveržiame stipinus, patikriname, ar visi mechanizmai gerai veikia, sutepame. Rečiau naudojamiems dviračiams retai ir detales tenka keisti.
Tie vilniečiai, kurie dviračius naudoja kaip susisiekimo priemonę, jais važinėja kasdien, prieš sezoną prašo pakeisti grandines, žvaigždučių blokus, stabdžių trinkeles, padangas.
Trečia vilniečių grupė – tie, kurie iš rūsių ištraukia dviračius, ten praleidusius ne vieną dešimtmetį.
Prikelti dviračius antram gyvenimui sunkiausia. Tenka pavargti, kol atsuki užrūdijusį varžtą ar detalę. Net automobilių serviso meistrai nepatikėjo, kai pasakojau, kad remontuodamas tokį dviratį sulaužiau spaustuvus.
Jie juokėsi ir iš mano pasakojimo, kad norėdamas atsukti detalę turėjau į rankas paimti metro ilgio metalinį strypą.
– Ar dviračius vilniečiai iš rūsių traukia dėl to, kad neįstengia nusipirkti naujų?
– Sunku pasakyti. Aišku tik viena – dviratininkų daugėja. Kaip ir mūsų taisyklos klientų.
– Mieste kaip grybai po lietaus dygsta naudotų dviračių parduotuvės. Tokių dviračių daugiau ir gatvėse.
Ar tokias dvirates transporto priemones taip pat sunku remontuoti?
– Tokius dviračius sunku remontuoti dėl to, kad nelengva rasti jiems tinkančių detalių. Be to, tokie dviračiai būna seni.
Tiesa, iš užsienio atkeliavę naudoti dviračiai turi ir privalumą. Mes žinome: jeigu jie važiuoja, tai ir važiuos. Nes anksčiau dviračiai buvo gaminami aukštesnės kokybės.
Tokių dviračių Vilniuje galima įsigyti už 300–400 litų. O didžiuliame Rietavo turguje naudotas dviratis iš Vakarų Europos kainuoja tik 150–200 litų. Tik reikia išmanyti, kokį pirkti.
– Koks buvo seniausias dviratis, kurį teko remontuoti?
– Apie tai daug informacijos neturime. Matome, kad dviratis senas, ir tiek.
Tarkime, dar pasitaiko dviračių, kuriuos stabdo ne stabdžių trinkelės, o didelė trinka iš viršaus spaudžia padangą.
– Bet turbūt baisiausi dviračių meistrams – pigūs dviračiai, pirkti prekybos centruose? Jie greitai genda, o remontuoti jų dažnai neapsimoka.
– Mes jau esame išaugę iš tokių dviračių. Į „Velokliniką” jų atvežama vis rečiau.
Anksčiau pasitaikė atvejų, kai prekybos centruose pirktus dviračius atsisakydavome remontuoti, nors klientai sutikdavo mokėti pinigus už darbą.
Buvo, kai žmogus už tokio dviračio remontą ketino pakloti 250 litų. Net supykęs išėjo iš mūsų. Nepavyko žmogui išaiškinti, kad tiek mokėti už prasto dviračio remontą neverta. Jis nesuprato, kad mums tikrai nėra malonumas daryti darbą vien dėl to, kad pasiimtume pinigus.
Didžiausią malonumą jauti, kai dviratį prikeli antrajam gyvenimui. Štai kabo dviratis. Atrodo senas. Bet sureguliuosime, sutvarkysime ir jis važiuos geriau nei pirktas iš prekybos centro už 700 litų.
– Ar pagal dviračių gedimus galima spręsti, kad Vilniuje šiai transporto priemonei trūksta trasų? Ar dažnai jums pakliūva dviračiai sulankstytais ratlankiais, išlūžusiais stipinais?
– Manau, kad taip sugadintų dviračių būna ne tik Vilniuje. Visur praduriamos padangos, sulankstomi ratlankiai.
Jei mieste dviračių trasų yra daugiau ir jos geresnės nei Vilniuje, atsiranda didesnė tikimybė dviračiams susidurti. Juk kyla pagunda lygiu keliu skrieti su vėjeliu.
Aišku, kad Vakarų Europoje retai į taisyklą patenka dviratis abiem sulankstytais ratlankiais ir prakirstomis padangomis.
Dažnai išmontavę padangas mes aptinkame vadinamųjų „gyvatės įkandimų”. Tai į gyvatės įkandimą panašūs brūkšneliai prakirstoje kameroje, atsiradę dėl to, kad joje buvo per mažai oro. Įlėkus į duobę tokią kamerą lengviau prakirsti.
Gal dviratininkai tingi pripūsti padangas? Prie „Veloklinikos” durų nutiesėme žarną, kuria nevargstant galima pripūsti oro į padangas. Matau, kad dviratininkai ją dažnai naudoja.
– Koks yra Vilniaus dviratininko portretas?
– Dviratis tuo ir yra geras, kad jis neapriboja nei tam tikros amžiaus grupės, nei socialinio sluoksnio. Net iš dviračio neįmanoma spręsti, kas yra jo savininkas.
Pavyzdžiui, kartais galiu atskirti, jog dviratininkas yra susijęs su informacinėmis technologijomis, nes prie dviračio primontuota daugybė priedų. O ir pats dviratis kietas.
Tačiau kitas dviratininkas, dirbdamas tokį patį darbą, važinėja vadinamuoju „miestinuku” – miesto dviračiu, atvežtu iš Olandijos.
Paklaustas, kodėl neįsigyja geresnio, informacinių technologijų specialistas atsako, kad jam patogus ir toks, be to, nebaisu, kad jį pavogs. Tokį dviratį galima prirakinti prie bet kurio stulpo.
Būna mėgėjų pasigirti, kaip sportuoja, kiek kilometrų dviračiu numynė, kiek detalės išlaikė. Tačiau vis dėlto daugiausia Vilniuje dviračiais važinėjama savaitgaliais.
Tai liudija į taisyklą patenkantys dviračiai. Daugiausia jų – miesto. Sportinių pasitaiko retai.
Kad dviratininkų Vilniuje daugėja, matyti gražią dieną dirstelėjus į Gedimino prospektą. Sustoji prie sankryžos – po akimirkos šalia tavęs jau trys ar keturi dviratininkai stovi.
Manau, kad Vilniuje dviračių bumo sprogimas dar laukia. Štai vienas mano pažįstamas žmogus iki šiol nebuvo užsėdęs ant dviračio. Bet jį nusipirko draugas. Po to įsigijo kitas, iki šiol neturėjęs. Todėl dabar dviračio prireikė ir tam žmogui.