Ispanijoje krizės debesys dar nesisklaido

Kiti baiminasi, kad netrukus praras darbo vietą. O treti bėga svetur ieškoti to, ko neranda savo tėvynėje.

„Išvažiavau į Braziliją dėl labai paprastos priežasties – nenoriu laukti, kol Ispanija ir Europa vėl atsistos ant kojų. Kaip profesionalas noriu veikti dabar, o tai šiuo metu Ispanijoje neįmanoma”, – „Lietuvos rytui” pasakojo jaunas architektas Ferranas Perezas.

Iš Katalonijos kilęs jaunuolis šiuo metu darbuojasi architektų studijoje San Paule. Tai, ką jis daro Brazilijoje, Ispanijoje dabar būtų neįmanoma.

„Prekybos centrų ir biurų pastatų statybos Ispanijoje jau seniai sustojusios, niekas nenori investuoti.

Tačiau Brazilijoje kol kas dirbu nelegaliai: jaunų architektų studija negalėtų susimokėti visų mokesčių”, – neslėpė F.Perezas.

Tokių kaip jis Ispanijoje – begalės. Dėl jaunimo emigracijos byra net nedidelių miestelių futbolo komandos.

Antai vienas jaunas inžinierius išvažiavo tiesti kelių į Lenkiją, kitas jaunuolis – slaugyti senelių į Vokietiją. O kai futbolo šalyje vietos komandose pradeda trūkti žaidėjų, reiškia, kad reikalai – labai prasti.

Skelbiama, kad per antrąjį 2011 metų pusmetį į Vokietiją dirbti išvyko net 2,4 tūkst. jaunuolių. Labiausiai Vokietijoje laukiama inžinierių, nes jų šioje šalyje trūksta. Ispanijos komercijos departamentas prie ambasados Vokietijoje jau rengia savo šalies inžinieriams specialius mokymus.

Tačiau į Vokietiją bėga ne tik kvalifikuoti specialistai – geresnio gyvenimo ten dairosi net padavėjo ar pardavėjo darbo ieškantys ispanai.

„Prieš dvejus metus netekau darbo. Praėjusį mėnesį baigėsi mano bedarbio pašalpos terminas. Per tą laiką gimė dukrelė, dabar žmona laukiasi antrosios.

Nežinau, kaip suksimės toliau, nes šiuo metu šeimoje vienintelė dirbanti ir yra mano žmona”, – „Lietuvos rytui” pasakojo devynerius metus toje pačioje darbo vietoje dirbęs 27 metų elektrikas Oscaras Oliveresas.

Ispanijoje jau įprasta vieną dieną tiesiog neberasti drabužių ar maisto prekių parduotuvės, kurioje apsipirkdavote nuo vaikystės, baro, kuriame pusryčiaudavote, ar restorano, kuriame sekmadieniais pietaudavote su šeima.

Nedarbas keičia ir miestų bei gyvenviečių veidą. Prieš dešimt metų ispanų režisierius Fernando Leonas sukūrė filmą apie bedarbius ir pavadino jį „Pirmadieniai saulėje” („Los lunes al sol”).

Daugelis ispanų prisimena šį filmą, kai pirmadieniais, užuot bėgus į kontorą ar dirbtuvę, tenka šildytis prieš saulę ant suoliuko. Darbo dienos Ispanijos miestų gatvėse beveik nebesiskiria nuo savaitgalių – nedirbančių, o tiesiog pasivaikščioti išėjusių žmonių čia nuolat gausu.

Net ir darbą turintys ispanai nesijaučia saugūs. Naujausių apklausų duomenimis, 40 proc. dirbančių žmonių nuolat bijo prarasti savo darbo vietą.

Labiausiai dreba moterys: jų nuomone, pastojusios jos gali būti kaipmat atleistos. Miglotos ir jaunimo perspektyvos – 27–35 metų ispanai teigia nesą tikri dėl savo darbo galimybių ateityje.

Ispanijoje atvirai kalbama, kad ši karta yra prarastoji. Katalonijos dienraštis „Ara” neseniai atidarė naują tinklaraštį, pavadintą „Naujieji vargšai”. Jis iškart buvo pripildytas jaunų, darbo nerandančių ir perspektyvos nematančių žmonių įrašų.

„Aš esu naujas vargšas. Ne veltui sakoma, kad mūsų karta – prarastoji. Mūsų svajonės mokytis, o po mokslų susirasti darbą subliūško kaip muilo burbulas”, – rašo 30 metų Alanas.

„Turėjau mesti studijas, nes mokslus ir darbą Ispanijoje suderinti labai sunku. Dabar netekau ir darbo. Vėl grįžau pas tėvus, nes buto išlaikyti negaliu. Jaučiuosi sužlugdyta ir nebeturiu vilties”, – guodžiasi 25 metų Marta.

Ramūs nesijaučia ne tik darbo įgūdžių neturintys jaunuoliai, bet ir seniai ligoninėse ar poliklinikose dirbantys medikai.

Greitosios pagalbos punkte naktimis budinti Gemma Roch „Lietuvos rytui” pasakojo, kad gydytojai taip pat jaučia didžiulę įtampą dėl darbo vietų.

„Mūsų vadovai naudojasi sunkia padėtimi. Kadangi jau daug greitosios pagalbos punktų uždaryta, dabar mes turime taikytis prie prastų darbo sąlygų.

Mums sudaromi sunkūs darbo grafikai, negalime prašyti laisvų dienų, kada norėtume. Atlyginimas sumažintas daugiau nei 12 procentų. Tačiau niekas nesiskundžia, nes žino, kad bet kada gali būti atleisti”, – sakė gydytoja.

Kiekvienas Ispanijos autonominis regionas bando iš krizės bristi savaip. Katalonijos valdžia, išgarsėjusi visoje šalyje kaip „karpymų vyriausybė”, nori dar sykį patvirtinti visuomenei jau seniai žinomą tiesą – vargšas būdamas, vargšas ir liksi.

Tad šį pavasarį naujai išrinkta dešiniųjų pažiūrų Katalonijos vyriausybė pirmiausia ėmė dairytis, ar kartais socialiai remtini žmonės negauna pernelyg daug paramos.

Pirmiausia buvo patikrintos šeimos, auginančios mažamečius vaikus.

Jos gaudavo 600 eurų per metus, kol vaikui sukakdavo 3 metai. Šią pašalpą Katalonijos vyriausybė panaikino iškart: dabar mažamečius vaikus šiame regione auginančios šeimos negauna nieko.

Kadaise Ispanijos vyriausybė už kiekvieną gimusį kūdikį tėvams išrašydavo 2000 eurų čekį. Vos prasidėjus krizei šios dovanos nebeliko.

Dar kitas visuomenės sluoksnis, kurio sąskaita mėginama taupyti, yra žmonės, globojantys senyvo amžiaus ar negalią turinčius asmenis. Už globą Ispanijoje iki šiol būdavo mokama pašalpa – nuo 200 iki 400 eurų per mėnesį, nelygu negalios laipsnis.

Tačiau pastaruoju metu šias pašalpas daug kur vėluojama mokėti, o regionų valdžia įvairiausiais būdais mėgina jas sumažinti.

Antai Valensijos autonominėje srityje jau susikūrė judėjimas, protestuojantis prieš šių pašalpų karpymą. Jo tinklalapyje pasakojama 67 metų Angustias Cobo istorija.

Šiai moteriai amputuotos kojos, kai jai buvo vos 23 metai.

Iki šiol jai buvo mokama 416 eurų invalidumo pensija.

Neseniai A.Cobo gavo iš Valensijos vyriausybės raštą, kad pensija bus sumažinta, nes „moters būklė pagerėjo”.

„Kojos man tikrai neužaugo”, – iš absurdiško valdininkų elgesio juokėsi moteris.

Praėjusią savaitę Ispanijoje vyko visuotinis streikas. Jo priežastis – šalies vyriausybės parengta darbo reforma, gerokai apkarpanti darbuotojų teises.

Prieš šią darbo reformą net šešiasdešimties Ispanijos miestų gyventojai jau protestavo kovo 11 dieną.

Ispanijos premjeras Mariano Rajoy pats prisipažino, kad yra pasirengęs dėl šios darbo reformos paaukoti taiką visuomenėje.

„Blogiausia Ispanijai būtų nedaryti nieko. Mes privalome prisitaikyti prie krizės sąlygų, kad ir kaip tai žmonėms nepatiktų”, – apie pertvarką kalbėjo vyriausybės vadovas.

Naujoji darbo reforma skatina laikinąsias darbo sutartis, mažina bedarbių išmokas, suteikia galimybę darbdaviams keisti darbo sąlygas ir mažinti atlyginimus nepriklausomai nuo sąlygų, numatytų darbo sutartyje.

Ispanijos bedarbių sąrašas – ilgiausias Europoje. Jame – daugiau nei 5,3 mln. žmonių. Šalis, kurios vyriausybė visaip mėgina išvengti socialinės panikos, taip prasiskolinusi, kad kai kurių miestelių seniūnijoms atsiskaityti neužteks net pusės amžiaus. Nenuostabu, kad nusivylusių ir į neviltį puolusių žmonių Ispanijoje daugėja kasdien.

Kita Ispanijos bėda – miestų ir gyvenviečių savivaldos institucijos. Statybų klestėjimo metu jos prasiskolino taip, kad dabar vadovai imasi už galvos, nes nežino, kaip jiems teks išsimokėti.

Neseniai buvo paskelbta, kad vienos Madrido seniūnijos skola viršija net milijardą eurų.

Tačiau nedidelis Pietų Ispanijos miestelis Peleas de Abacho viršijo visus įmanomus rekordus. Vos 274 gyventojus turinčio miestelio seniūnija privalo grąžinti 4,6 mln. eurų skolą. Tai reiškia, kad kiekvienas miestelio gyventojas yra skolingas daugiau nei 10 tūkst. eurų.

Remiantis ligšioline seniūnijos pajamų statistika, ši skola galėtų būti grąžinta tiktai XXVI amžiuje.

Iš kur tokia milžiniška skola tokiame mažame miestelyje? Užtenka pasivaikščioti po Peleas de Abacho ir suprasi. Čia įrengtas teniso aikštynas, yra du parkai ir senelių namai, kurių galėtų pavydėti bet koks didmiestis.

Dabar seniūnijoje jau niekas nebegauna atlyginimo, o visa jai priklausanti žemė perduota antstoliams.