Kiekvienas iš mūsų geriausiai išmano, kaip turi atrodyti jo būstas, to būsto interjeras, iš ko jis turi būti pastatytas ir kiek turi kainuoti. Todėl kiekvienas lietuvis jaučia pareigą pats pagal savo išmanymą ir galimybes (ribotas ar neribotas) pasistatyti namą ar bent jau įsirengti būstą.
Lietuvis negali nusileisti iki amerikietiškųjų priemiesčių lygio, kur visi namai vienodi. Jo namas turi skirtis nuo kaimyno. Būti geresnis, įdomesnis, originalesnis, keistesnis, didesnis.
Mums seniai aišku, kad įprastuose stačiakampio formos šlaitiniu stogu namuose gyvena tik kaimiečiai. Juk namas gali būti apvalus, kubo formos, panašus į pilį, palindęs po velėna arba jo išvis gali nebūti. Namus iš plytų stato tik tie, kurie neturi fantazijos. Juk tam yra šiaudai, stiklas, buteliai, konteineriai, skarda, molis, avies kailis – patvariausios, šilčiausios, ekologiškiausios statybinės medžiagos.
Tokių namų statytojai neskaičiuoja pinigų. Vieni todėl, kad jų nė nereikia – jeigu turi fantazijos, statybinės medžiagos mėtosi šalia kelio tiesiogine to žodžio prasme.
Kiti gali sau leisti sumokėti architektams už pačias beprotiškiausias idėjas, nuo kurių architektūros praeiviams iš nuostabos atvimpa lūpa.
Ir tie, ir tie iš pirmo žvilgsnio atrodo visiški keistuoliai, neretai turintys atsakinėti į praeivių klausimą – kaip tokiame name galima gyventi?
Leiskimės į kelionę po Lietuvos didmiesčius bei kaimus ir apžiūrėkime keisčiausius namus, sukurtus lietuvio rankomis.
Nuo seno plytų mūro po stikliniu gaubtu viename Vilniaus regioninių parkų iki menininkų būsto, nudrėbto iš molio kaime. Nuo Rokiškio keistuolio suręsto namo iš butelių iki ant šlaito Kaune pakibusio medinio tūrio. Nuo kičiškos Henriko Daktaro pilies iki asketiškų, tačiau vaizduotę žadinančių sodo namelių.
Šiandien pateikiame pirmąjį pasakojimą - apie nepaprastą būstą, kurį menininkas susirentė iš molio.
Ir matėte keistą statinį? Galbūt norite pasidalinti įspūdžiais? O gal jūsų namas - dar nuostabesnis ir keistesnis? Nuotraukas ir pasakojimus siųskite adresu news@lrytas.lt