Vaizdas – siurrealistinis. Tipinių pilkų blokinių namų rajono pakraštyje driekiasi nebaigtas tiesti kelias, o šalia – dviejų nebaigtų statyti daugiabučių griaučiai. Visa tai yra pamiškėje.
Ir čia netikėtai išnyra tipišką didmiesčio pakraščio peizažą visiškai ignoruojantis baltas pastatas su elegantiška antresole ir jaukia terasa po ja.
Pastatas iš vienas ant kito sukeltų krovininių konteinerių, apvilktas baltu tentu, naktį tarsi chameleonas keičia spalvą. Šio pastato nesupa jokia tvora (tokia idėja!).
Galvojo apie ekologiją
Čia daug visokių originalių dalykų, kuriuos sunku pastebėti. Antresolė sumontuota iš dviejų krovininių konteinerių, lygiagrečiai sujungtų tarpusavyje, užkeltų ant trečiojo kiek trumpesnio tad šį statinį galima vadinti konteineriniu.
Jo sienos, grindys ir stogas apšiltinti presuotais šiaudų briketais, kurių nematyti.
Tačiau konteinerinio pastato šilumos varža – puiki. Jam prišildyti užtenka vienos malkomis kūrenamos krosnelės.
Į namą atvesta tik elektra, nėra nei vandentiekio, nei kanalizacijos, tačiau tai jo kūrėjams tapo ne problema, o iššūkiu.
Pirmame aukšte įrengtas tualetas – komposto dėžė. Šalia klozeto stovi puodelis, o iš sienos kyšo vamzdis su sklende. Iš vamzdžio byra pjuvenos. Atlikai reikalą – užpylei pjuvenomis.
Antrame aukšte spintoje slepiamos dvi talpyklos lietaus vandeniui surinkti. Juo galima nusiplauti rankas ar išplauti kavos puodelius. Tiesa, geriamojo vandens reikia atsinešti.
Namo stogas, nuo kurio surenkamas lietaus vanduo, irgi neįprastas – jis apželdintas.
Po baltu sienų tentu paslėpti valdomi šviestuvai. Dieną jų nematyti, o naktį jie gali sukurti originalią spalvingą pastato aurą.
„Norėjome įgyvendinti daug originalių idėjų, kad tai nebūtų paprastas statinys. Tai tarsi eksperimentinis ekologiškas namas, atliekantis kultūrinę, švietėjišką funkciją.
Jeigu kas nors norėtų šioje vietoje paeksperimentuoti, pavyzdžiui, įrengti vėjo ar saulės jėgainę, įgyvendinti kitas idėjas – laukiame”, – kvietė A. Ciplijauskas.
Pastatą galės išsivežti
Namo architektūros sprendinius padiktavo ir biurokratinės aplinkybės. Kultūros centro kūrėjai sklypą gavo veltui – pagal panaudos sutartį dvejiems metams. Tikėtina, kad sutartis bus pratęsta, tačiau statinį gali tekti ir nusikelti.
„Iš pradžių svarstėme statyti įprastesnį karkasinį namą, tačiau apskaičiavome, kad perkelti tokį į kitą vietą jį išrinkus kainuotų du trečdalius kainos.
Namas iš konteinerių yra labai lengvai išrenkamas – net nereikia ardyti vidaus įrangos ir lygiai taip pat paprastai gali būti vėl sumontuojamas.
Apdengti fasadą tentu taip pat paprasčiau nei jį vėl iš naujo tinkuoti, dažyti”, – įsitikinęs originalaus pastato architektas Simonas Liūga, šį projektą kūręs veltui, nes jam patiko idėja.
Pastato kūrėjai nenorėjo atskleisti, kiek kainavo statinys: „O kiek jūs įvertintumėte 1500 darbo valandų, paskirtų šiam objektui sukurti?”
Pats statinys iškilo greitai – tam užteko maždaug trijų mėnesių.
Tačiau kone metus užtruko, kol valdininkai ryžosi suteikti žemės sklypą, išduoti statybos leidimą.
„Matyt, valdininkai tiki, kad Lietuvoje yra daug naftos.
Atvažiuoja į nušiurusią pievą, koja žemę krapšto, mat niekaip nesupranta, kam čia žmonėms šito sklypo galėjo prireikti – gal naftos telkinį atrado”, – apie biurokratų požiūrį šmaikštavo A. Ciplijauskas.
Keičia žmonių požiūrį
A. Ciplijauskas pripažįsta, kad šis pastatas vietos gyventojams dar neįprastas. Tačiau ir jam pačiam tenka pratintis prie kitokio požiūrio į viešus objektus.
„Neatėjo joks dėdė ir nepasakė: Andriau, tu esi šaunus vaikinas, turi gerą idėją – daryk. Viską finansavau iš savo kišenės.
Dabar šis pastatas yra tarsi mano nuosavybė, bet kartu ir viešas – čia gali ateiti visi, kurie nori turiningai praleisti laiką. Tokiems jis ir skirtas.
Man irgi reikėjo persilaužti, kad nežiūrėčiau į tai kaip į nuosavą daiktą”, – paaiškino A. Ciplijauskas.
Jis pripažino, kad ir gyventojai dar gana keistai žiūri į originalų kultūros centrą – jiems sunku patikėti, kad tai ne kokio turtuolio nuosavas būstas.
„Yra vienas esminis skirtumas – kur jūs matėte turtuolį, kuris savo namo neaptvertų aklina tvora?” – šyptelėjo menininkas.