Kas tai? Socialinis reiškinys, tyli grėsmė ar nevykėlių paradas?
Ilgalaikiai bedarbiai nemažai rūpesčių kelia darbo biržos specialistams. Jie pripažįsta – įtikinti tokius žmones, jog verta ir reikia dirbti, yra nepalyginamai sunkiau negu rasti jiems darbą.
Apie tai lrytas.lt kalbėjosi su Kauno teritorinės darbo biržos darbo išteklių skyriaus vedėja Inga Balnanosiene, to paties skyriaus vyriausiąja specialiste Inga Naujalyte ir jaunimo užimtumo poskyrio vedėja Indre Kažemėkaityte.
- Bendra statistika skelbia liūdną skaičių – šalyje ilgalaikių bedarbių yra beveik 77 tūkstančiai. Tai – žmonės, neturintys darbo jau metus ar ilgiau. Be to, greta jų eilėn rikiuojasi ir jauni žmonės – šalyje yra daugiau negu 11 tūkst. jaunų bedarbių. Kas tai? Visuomenės atstumtieji? Nevykėliai?
- Jokiu būdu. Už šių skaičių – skirtingos istorijos, skirtingos priežastys, pagaliau – likimai. Pats nedarbo stažas kartais būna net ir penkeri metai ar daugiau.
- Bet kodėl žmonės taip ilgai negali susirasti darbo?
- Kartais susidėlioja tam tikros gyvenimo aplinkybės, situacija šeimoje ir daug kitų dalykų.
Sakykim, žmogus gyvena atokiame kaime, kur nuo autobuso stotelės iki jo namų tenka pėstute eiti net apie dešimt kilometrų. Yra vietovių, kur autobusai važiuoja vieną ar du kartus per dieną. Įsigyti nuosavo automobilio žmogus negali, o važinėti į darbą jis neturi galimybių.
Be to, kuo ilgiau žmogus nedirba, tuo sparčiau mažėja ir jo motyvacija dirbti. Jis tarsi įpranta gyventi taip, kaip gyvena ir ką nors keisti jam yra baugu.
Tačiau būdamas darbo biržoje toks žmogus yra socialiai apdraustas, jam garantuotos ir medicinos paslaugos.
- Vadinasi, darbo biržoje tokius žmones sulaiko 72 litai, kuriuos jis pats turėtų mokėti už sveikatos draudimą, jei nebūtų registruotas biržoje?
- Taip, bedarbiui tai – nemaži pinigai. Yra ir kitų dalykų – žmogus darbo biržoje gali naudotis nemokamu internetu, dalyvauti įvairiose programose ir mokymuose. Tačiau esminis dalykas, be abejo, socialinis saugumas.
- Vaikystėje dažnai važinėdavau dviračiu. Po to ilgai to daryti neteko. Kuomet neseniai vėl pabandžiau minti jo pedalus, iš karto buvo kiek nedrąsu. Regis, važiuoti moku, bet... Ar tai neprimena ilgalaikių bedarbių?
- Lygiai tas pats ir su darbu. Žmogus praranda pasitikėjimą savimi, nebeturi motyvacijos, nebetenka profesinių įgūdžių.
- O baimė eiti pas darbdavį?
Tai – ta pati situacija, kaip ir su dviračiu. Vienas svarbiausių dalykų. Tie žmonės iš tiesų bijo. Įtikinti juos nueiti į pokalbį dėl darbo tikrai sunku. Tarkim, viena moteris vis sakydavo, kad ji negali dirbti, nes augina vaiką.
Tačiau paaiškėjo, kad jos vaikui – jau septyneri metai, ir ji tikrai galėtų dirbti. Tačiau žmogus susikuria priežastis, kodėl jis dirbti negali.
- Minėjote, kad vienas svarbiausių dalykų tokiems žmonėms – socialinis saugumas būnant bedarbiu. Tad gal pati sistema yra bloga, tarsi skatinanti ne dirbi, o būti virkštele susietam su darbo birža?
- Ir vėl – yra įvairių situacijų. Tačiau žmogui derėtų suvokti, kad sąmoningas buvimas ilgalaikiu bedarbiu neišspręs jo problemų. Užaugs vaikai, pasikeis socialinių išmokų įstatymas. Todėl darbinė patirtis – kur kas rimtesnis garantas nei buvimas socialiai remtinu žmogumi.
- Komunalininkai, skolų išieškotojai turi terminą „piktybinis skolininkas“. Galbūt yra ir piktybinių bedarbių?
- Tokie yra išskirtiniai atvejai, tačiau – ne masinis reiškinys. Galbūt greičiau tai įprotis, mūsų jau minėta baimė kažką keisti. Žmogaus nepriversi vienaip ar kitaip pasielgti, jei jis pats to nenori. Požiūrio pakeitimas yra svarbiausias.
- Arba – maži atlyginimai...
Išties mažais atlyginimais dažniausiai skundžiasi ilgalaikiai bedarbiai. Tačiau viskas yra žmogaus rankose. Pagaliau pradėti nuo kažko reikia, o vėliau atlyginimas gali kilti. Svarbiausia – įsitvirtinti darbo rinkoje. Situacija čia, beje, taip pat pasikeitusi. Reikia kažko daugiau, nei, sakykim, atlikti kokią nors operaciją fabrike.
Vis dažniau iš paprasto darbininko reikalaujama tam tikro analitinio mąstymo, jam reikia priimti vieną ar kitą sprendimą. Gyvenimo tempas spartėja, keičiasi situacija ir darbo rinkoje.
Ilgai nedirbančio žmogaus reakcija į pokyčius būna pakitusi, sudėtingiau prisitaikyti, save įvertinti ir suspėti su laiku. Neretai tokiems žmonėms teikiama ir psichologo konsultacija.
- Kaip žiūri darbdaviai į ilgalaikius bedarbius? Šie žmonės greičiausiai nėra patys geidžiamiausi darbo rinkoje?
- Kuo daugiau laiko praleidi nedirbdamas, tuo sunkiau tau susirasti darbą. Todėl būna ir darbdavių klausimas, ką žmogus veikė visą tą laiką. Kai konsultuojame klientus, patariame jiems pasakyti darbdaviams, kad visą tą laiką jie nekybojo ore, o kažką veikė.
Kita vertus, darbdaviai, įdarbinantys ilgalaikius bedarbius, taip pat yra skatinami ir tam tikrą laiką gali gauti valstybės paramą, subsidiją darbo užmokesčiui kompensuoti.
Žmogus gali būti perkvalifikuojamas, yra tam tikri svertai apriboti darbdavio nepasitikėjimą ilgalaikiu bedarbiu.
- Ilgalaikių bedarbių eilėje – ir jauni žmonės, jauni specialistai. Kodėl taip nutinka, kodėl tiek daug jaunų žmonių neturi darbo? Ar jie tiesiog pasirenka ne tą specialybę?
- Įvairiai. Trūksta darbo paieškos įgūdžių. Jaunas žmogus iš švietimo sistemos pereina į kitą – darbo rinkos sistemą. Kartais jauni specialistai neįvertina savo galimybių arba pasirenka nepaklausią specialybę. Lietuvių kalbos filologai dirba vadybininkais ir administratoriais. Nors tai nėra gerai, tačiau šiais laikais yra galimybė įsidarbinti ir ne pagal specialybę.
Egzistuoja ir mada. Kitaip tariant, abiturientai renkasi tai, kas yra madinga: teisę, psichologiją, ekonomiką. Tačiau Lietuvai nereikia tiek tų sričių specialistų, kiek jų yra paruošiama.
Paklausios specialybės šiuo metu yra inžineriniai mokslai, trūksta ir buhalterių.
- Tačiau negali visi baigti aukštojo mokslo. Kas tuomet mūsų gatves valys, kas mūsų vaikams mokyklose gamins pietus?
- To ir nereikia. Kiekvienas darbas kuria pridėtinę vertę ir yra garbingas. Lietuvoje aukštojo mokslo diplomas jau įgauna savo vertę ir atranda savo vietą. Nebėra taip, kad kiekvienai specialybei reiktų anglų kalbos ir aukštojo mokslo diplomo.
- Norite pasakyti, kad, ieškodami valytojos, darbdaviai nebeprašo būti baigus aukštojo mokslo ir mokėti anglų kalbą? Juk ilgą laiką sklandė kone anekdotas apie tai, kaip sunku įsidarbinti valytojai.
- Tikrai nebereikia. Svarbu, kad ji mokėtų gerai valyti.