Ne viena Vilniaus senamiesčio parduotuvė, kavinė ar bankas savo vitrinose skiria vietos ekranui. Smalsu, kas juose rodoma?
Vokiečių gatvėje neseniai įsikūrusios audinių parduotuvės lange ekranas atsirado maždaug prieš savaitę.
Jame nuolat rodomi podiumu žingsniuojantys modeliai. Bet tenka tik spėlioti – kokio dizainerio tai kolekcija, kada, kur ji pristatyta.
Madų pristatymo įrašas anksčiau sukdavosi prabangių drabužių parduotuvės ties Vokiečių ir Rūdninkų gatvių sankirta vitrinoje. Bet jau kuris laikas ekranas – be gyvybės ženklų.
Vaizdai keičiasi lėtai
Traukiu į Aušros Vartų gatvę. Maždaug prieš metus ten esančio Gintaro skulptūrų muziejaus vitrinoje mačiau įdomų vaido klipą apie gintaro apdirbimą. Ekranas tebekabo, bet jis irgi neįjungtas.
Gal parduotuvės šitaip mažina išlaidas už elektrą? O gal senamiestyje dingo elektra?
Ne, elektra tikrai nedingusi. Netoliese mirguliuoja „AV 17” galerijos ekranas – jam skirta viena iš dviejų gintaro galerijos vitrinų.
Ekrane viena kitą lėtai keičia meniškų gintaro dirbinių nuotraukos.
Reginys gražus, bet veiksmas vyksta taip lėtai, kad nepraėjus nė minutei tampa nuobodu.
Ką nors įžiūrėti sunku
Apsisuku ir drožiu atgal į Vokiečių gatvę. Ties Šv.Mikalojaus ir Vokiečių gatvių kampu yra juvelyrikos parduotuvė su ekranu vitrinoje.
„Snieglenčių nuoma” – pasirodo užrašas, nors sniego jau nematyti. „Profesionalus makiažas Vilniuje” – dar vieną paslaugą man siūlo vaizdai ekrane. O galiausiai pasiūlo reklamuotis pačiai. Tereikia paskambinti nurodytu telefono numeriu ir susitarti dėl šitokio reklamos būdo.
Suabejoju, ar esant reikalui mane suviliotų tokia galimybė. Nė karto nesu mačiusi, kad kas iš praeivių sustotų sudomintas vaizdo ekrane ir kelias minutes neatplėštų nuo jo akių.
Be to, dienos metu įžiūrėti vaizdą ekrane labai sunku – stikle atsispindi priešais esančių pastatų fasadai.
Atspindžiai užgožia vaizdą ir toje pačioje gatvėje esančio banko ekrane. Bet apsiginklavęs kantrybe ir įsižiūrėjęs gali gauti naudingos informacijos apie banke teikiamas paslaugas. Vaizdai keičiasi gana greitai.
Rodo spektaklių ištraukas
Skirtingai nei iki šiol matyti ekranai, ryškiai iš tolo šviečia vaizdas kokteilių baro Didžiojoje gatvėje televizoriuje. Jis pakabintas ne vitrinoje prie pat šaligatvio, o prie įėjimo – ten tamsiau.
Informacija jame ne tik spalvinga, aiškiai matoma, bet ir aktuali svarstantiems, užsukti į vidų ar ne. Vienas kitą sparčiai keičia patraukliausi gėrimų ir užkandžių pasiūlymai.
Ilgėliau verta stabtelėti prie ekrano „Lėlės” teatro lange.
Jame galima ne tik sužinoti mėnesio repertuarą, bet ir pamatyti trumpas ištraukas iš spektaklių.
Tik šiame ekrane vaizdai keičiasi per greitai – neįmanoma perskaityti visų spektaklių aprašymų, juo labiau pasižiūrėti vaizdo klipų, nes vienus pasiūlymus tuoj keičia kiti.
„Jūs geriau piraniją nufotografuokite”, – pasiūlė pro šalį einantis senyvas vyras ir prisidėjęs prie veido delnus prigludo prie pat stiklo žemiau ekrano.
Kitapus yra akvariumas ir šis vilnietis praeidamas vis užmeta akį, kaip sekasi ten gyvenančiai žuviai. Informacija ekrane jo nė kiek nedomina.
Muziejus atgyja vasarą
Sigitas Matas, Gintaro skulptūrų muziejaus vadovas
„Žiemą ekrano nejungiame, nes mūsų rodomi filmai yra anglų ir vokiečių kalbomis ir domina tik užsieniečius.
Jį įjungiame ir garso kolonėles lauke iškabiname gegužės pradžioje. Tuomet 15–20 minučių filmai apie gintarą ir Kuršių neriją sukasi ekrane visą dieną, keisdami vienas kitą.”
Idėja – iš Lenkijos
Juozas Marcinkevičius, Teatro „Lėlė” vadovas
„Ekranas mūsų teatre atsirado metų pradžioje. Toks sumanymas man kilo po viešnagės Lenkijos Balstogės lėlių teatre, kur tokių ekranų suskaičiavau net aštuonis.
Grįžęs šią idėją pasiūliau kolegoms. Investavus tris tūkstančius litų, ekranas atsirado pas mus.
Šitokios reklamos priemonės yra perspektyvios. Juk žmonės kiaurą dieną nenuleidžia akių nuo kompiuterio – ir darbe, ir namuose, tad patraukti jų žvilgsnius paprasčiausiu plakatu jau vargiai pavyksta. Kas kita – mirgantys, šviečiantys, besikeičiantys vaizdai. Juos akys pagauna automatiškai.
Vaizdo medžiagą parengėme teatro jėgomis, naudodami pusiau profesionalią aparatūrą.
Ekraną įjungiame dešimtą valandą ryto. Vidurdienį išjungiame, nes saulei šviečiant sunku ką nors įžiūrėti. O maždaug nuo ketvirtos valandos popiet jis vėl veikia iki dešimtos vakaro.
Lauke kabinti ekrano nesvarstėme. Šalia yra baras, ten renkasi įvairaus plauko publika ir jau turėjome vargo su brangiais šviestuvais – jie dingo. Teko pakabinti visiškai paprastus plastikinius šviestuvėlius.
Nėra abejonės, ekranas nėra varžovas mūsų baisiajai žuviai! Ir vaikai, ir suaugusieji ateina pasižiūrėti pas mus jau trylika metų gyvenančios piranijos.
Kadaise jų buvo šešios, bet po mirtinos kovos už būvį galiausiai liko vos viena.”