Namo ant vandens Lietuvoje nepamatysi, o Olandijoje jie tiek pat įprasti, kaip ir normalūs būstai. Žemiau jūros lygio yra trečdalis Nyderlandų. Šalis vandenį suvaldyti išmoko dar viduramžiais, o šiandien savo patirtį (ir namų ant vandens technologijas) eksportuoja į Indoneziją, Kiniją, Tailandą, Dubajų, Maldyvus.
„Lietuvoje statyti namų ant vandens negalime net jeigu labai to norėtume. Yra reikalavimas, kad pastatai būtų ne arčiau kaip 50 metrų nuo kranto. Bet koks objektas vandenyje laikomas laivu – tad ir vėl keliami atitinkami reikalavimai. O pasaulyje tokie statiniai populiarūs“, - sakė architektas Arūnas Liola.
Anot jo, nėra priežasčių, kodėl tokių projektų ir Lietuvoje negalėtų būti. Kita vertus, tose vietose, kur pastatai patenka į potvynio rizikos zoną, nekeliama jokių specialių reikalavimų. O būtent miesto planuotojai turėtų pasakyti: šiuos namus reikia statyti taip, kad nenukentėtų nuo stichijos.
„Dabar tokių reikalavimų nėra. Arba gali statyti ką nori, arba statyti draudžiama.
Todėl net prie upių Lietuvoje niekas nestato namų ant polių arba paaukštintais pamatais. Žinoma, architektas gali pasiūlyti tokią idėją, bet žmonės konservatyvūs – jeigu įmanoma, jie nori gyventi įprastame name.
Turime pripažinti – kad ir kaip mėgstame vandenį, mes jo bijome. Olandai, skandinavai vandenį jau yra prisijaukinę, jie moka su juo elgtis. Tai – jų kultūros dalis“, - tvirtino A. Liola.
Jis pripažino, kad lietuviai gyvena ne su vandeniu, o tik prie vandens – laikosi tam tikro atstumo.
„Su malonumu pasiūlyčiau klientui namą, kurį per pavasario potvynį apsemia vanduo. Esame pabraižę kelis eskizus – įkvėpė pamaryje matyti vaizdai. Bet tuo viskas ir pasibaigė. Tokio poreikio nėra“, - tvirtino A. Liola.