Svajonėse – naujas būstas
„Mes esame labai laimingi, svajojame apie namą, kurį kada nors pasistatysime. Kol kas gyvename jo rūsyje, nes neturime pinigų statyboms“, – 2008-aisiais pasakojo šeimininkas, rodydamas savo kuklias valdas.
Nuolat besišypsanti ir meiliai vyrą akimis lydinti 18 metų jaunesnė jo žmona Genovaitė pritariamai linksėjo.
Sutuoktiniai svajojo apie namą, kuris forma primintų iš kosmoso nusileidusį ateivių laivą. Jis spindėtų ir šviestų lyg į žemę nutūpusi skraidanti lėkštė.
Genovaitė atsargiai išvyniojo drobę, ant kurios Juozas dažais prieš daugelį metų nupiešė būsimą namą. Šalia pavaizduota rekonstruota, medinį dvarą primenanti senoji J. Užkurėlio tėvų troba.
Įstengė įrengti tik rūsį
Svajonių namo idėjai įgyvendinti J. Užkurėlis kadaise skyrė 30 metų.
„Čia, į mano gimtinę, mes atsikraustėme 1990-aisiais. Rankomis kasiau duobę, pats išliejau pamatus. Jie kartu buvo ir rūsio sienos. Nusprendėme kuriam laikui jame įsikurti.
Nesitikėjome, kad tai užtruks net du dešimtmečius.
Vidų įrengiau pats, pasigaminau nestandartinius baldus. Juk ne bet ką pastatysi apvaliame kambaryje. Būsimas namas bus apvalus, todėl tokį suprojektavau ir rūsį“, – pasakojo šeimininkas.
Tvarkinga ir švaru
Sunku įtarti, kad nuo kelio matoma prie žemės prigludusi lentinė pašiūrė su aukštu kaminu yra kažkieno namai.
Tačiau įžengus į vidų nustebino tvarka. Nedidelio kambario centre įrengta krosnis. Nuo jos į lauką kyla aukštas metalinis kaminas. Jis turėtų tapti ir konstrukcine namo dalimi – viena laikančiųjų kolonų.
Su krosnimi vamzdžiais sujungta savadarbė metalinė šilto vandens talpykla ir indų plautuvė. Lenktame pasienyje – šaldytuvas, lova, spintelės, stalas su kompiuteriu. Palubėje įmontuotas televizorius. kieme - palydovinė antena.
Neįtikėtina, tačiau šioje kišenėje telpa visa šeima. Akivaizdu, kad šeimininkų nekamuoja klaustrofobija – uždaros erdvės baimė. Kitaip čia negalėtų iškęsti nė minutės.
Raudonai dažytos būsto sienos ir nė vieno lango jose. Šiek tiek lauko šviesos patenka pro lubose paliktą apskritą ventiliacijos angą.
Vaikystė žeminėje
„Kai čia apsigyvenome, vyriausiai mūsų dukteriai Giedrei buvo penki mėnesiai“, – kalbėjo G.Užkurėlienė.
Ar tikrai čia po žeme vaikščioti išmoko trys vaikai? Šypsodamasi ūkininkė linksi. Nuo krosnies iki sofos – du metrai.
„Juozas sumeistravo tokias groteles, kad vaikai neprisiliestų prie įkaitusių metalinių krosnies dalių. Ten, kur dabar rašomasis stalas, stovėjo dviaukštė lovelė. Ji priminė prie sienos prilipdytus kregždžių lizdelius“, – pasakoja moteris.
Daugiausia laiko vaikai praleisdavo kieme. Nė vienas augdamas sunkiai nesirgo. Ir niekuomet tėvams nepriekaištavo dėl nepatogumų.
„Visada jiems stengiuosi įdiegti, kad pinigai nėra didžiausia vertybė. Mokiau nelaikyti savęs nelaimingais, kol esame sveiki ir gyvi. Gal koks neregys visus savo turtus atiduotų už tai, kad pramerktų nors vieną akį ir pamatytų saulės šviesą“, – kalbėjo J. Užkurėlis.
Grįžo į tėvų sodybą
Juozas ir Genovaitė pirmą kartą susitiko gyvendami Druskininkuose. Tuomet jai buvo 16 metų. Būsimai pardavėjai krito į širdį 34 metų mėlynakis vairuotojas.
Jis buvo ne toks kaip kiti. Negėrė ir nerūkė, dvasingai kalbėdavo, turėjo neįprastų idėjų.
Netrukus susituokę ir susilaukę pirmagimės, jie atsikraustė į J. Užkurėlio tėviškę Biržų rajone.
„Tuomet galėjome bet kur kitur nusipirkti padorią sodybą ir joje įsikurti. Tais laikais kaimuose namai buvo nebrangūs. Bet turėjau idėją pagerbti tėvų atminimą ir sutvarkyti jų sodybą“, – pasakoja vyras.
