– Ar gero išsilavinimo reikia tam, kad patogiau gyventum? – pasiteiravome B.Burgio.
– Švietimas nebeturi tokio didelio socialinio užsakymo, koks buvo anksčiau. Naujas technologijas kuria keli šimtai tūkstančių protingų žmonių. Ir to pakanka kosmosui, energetikai ar kitai sričiai tyrinėti.
Visuomenė kol kas nejaučia to, kad iš mokslo galima gyventi ir netgi labai gerai gyventi. Tai didžiausia mūsų bėda.
Kol neišmoksime manyti, jog išsilavinimas reikalingas ne tam, kad daugiau uždirbtum, kad namas būtų didesnis, kad automobilis labiau blizgėtų, o kad būtum labiau žmogus.
Gal ne visada sotus būsi, bet visuomet jausi, kad esi mokytas, kad esi išsilavinęs, labiau pažįsti pasaulį, kad suvoki save.
– Kokia jums atrodo šiųmetė abiturientų laida? Kokia tai karta, ar ji kuo nors skiriasi nuo ankstesnių?
– Lietuvos moksleiviją apibūdina vienas žodis – kontrastai. Matome per televiziją „Tūkstantmečio vaikų” konkursą, matome žvaigždes ir jomis stebimės. Yra ir tokių jaunuolių, kurie jau mokyklos suole demonstruoja verslumą, jie išprusę, lavina įvairius savo pomėgius, sportuoja. Negalima manyti, kad jaunimas blogas.
Jaunas žmogus puikiai orientuojasi sudėtingų įrenginių ir technologijų pasaulyje. Jis tobulai naudojasi išmaniaisiais telefonais, nešiojamaisiais kompiuteriais, ko jau niekada nemokės vyresnės kartos žmonės.
Jaunimas vairuoja automobilius, motorolerius, važinėja riedlentėmis, burlentėmis, snieglentėmis... Kartais negali suvokti, kaip jaunas žmogus šitiek daug aprėpia.
Jis drąsiai keliauja, pažįsta pasaulį, jis dainuoja angliškai kaip savo gimtąja kalba. Dabartinė karta nejaučia drovumo išvydusi sudėtingus statinius ar įrenginius. Tai žavi.
Penktos klasės mokinukė net pažadinta iš miego gali laisvai iš eilės išvardyti Saulės sistemos planetas, čia pat kitas mokinys mano, kad kurmis sveria 30 kilogramų. Tokie yra kontrastai. Tėvai turi atkreipti dėmesį į savo vaiką ir pajusti, koks jis yra globaliame pasaulyje.
Gyvendami tokioje kontrastų šalyje tiek pedagogai, tiek tėvai, tiek patys švietimo sistemos valdininkai turi tai įvertinti. Gabiam mokiniui turi būti sudarytos visos galimybės keliauti Nobelio premijos link.
Negalima užsimerkti ir prieš tuos, kurie išvis bando išsiskirti iš visuomenės ir nelanko mokyklos. Mes matome rūkantį dešimtmetį ir alkoholio išgėrusį dvylikametį. Visus juos privalome matyti.
– Turbūt dėl šių kontrastų sunku vienareikšmiškai atsakyti ir į klausimą, kokio amžiaus žmogus jau žino, ką norėtų veikti gyvenime?
– Didžiulę žalą Lietuvos švietimo sistemai padarė įvestas profilinis mokymas vidurinėse mokyklose. Tai milžiniška klaida. Negalima versti vaiko ar jaunuolio pasirinkti vien siaurą sritį. Jis skurdina save: nesimoko geografijos ar istorijos, įsitikinęs, kad šių žinių niekada nereikės.
Bet tu tiek ir mokėsi istorijos ar geografijos, kiek būsi išmokęs mokykloje. Paskui to niekas nebemokys ir naivu tikėtis, kad pats savarankiškai tuo domėsiesi.
Antra, negalima vaiko versti rinktis. Kokia tragedija ištinka, kai nuo penktos klasės vaikas žino, kad bus gydytojas, tačiau jis mokosi nepakankamai gerai, kad įstotų į universitetą. Jis staiga turi keisti savo nuostatą dėl specialybės, tačiau jis jau buvo suprofiliuotas, kitaip tariant, nuskurdintas.
Brandos atestatas reiškia visuotinę brandą. Jokių nuostatų, kuo tu būsi, kol nebaigei mokyklos. Žinoma, paskutinėse klasėse galima pasvarstyti, į ką esi linkęs – ar į tiksliuosius, ar labiau į humanitarinius mokslus. Tačiau visuomet reikia pasilikti rezervą. Gyvenimas margas, net ir specialybę galima keisti.
Yra dvi medalio pusės dėl stotelės tarp vidurinio ir aukštojo mokslo. Pavyzdžiui, švedai nesupranta, kaip galima baigti universitetą nesulaukus 30 metų.
Jie nesupranta, kodėl reikia suniokoti savo jauną gyvenimą: iškart po vidurinės skubėti į aukštąją mokyklą. Jie sako – kada gyventi? Tačiau į tai reikia žiūrėti atsargiai.
Gana protingas atrodytų sprendimas iškart po vidurinės mokyklos pabandyti kur nors padirbėti ar pakeliauti.
Tačiau bėda ta, kad mokymasis – toks procesas, kuris turi savo ritmą, net rutiną. Jeigu mokykloje žmogus įsibėgėja ir įpranta gana kietai mokytis, tai ir studijuoti nebus taip sunku.
Kai lietuviai tarnaudavo sovietų kariuomenėje, grįžę po dvejų metų ne visi galėdavo studijuoti: jie prarasdavo pagreitį, gebėjimą mokytis.
Be to, žmogus pamiršta elementarius dalykus. Po mokyklos kiekvienas abiturientas dar kurį laiką prisimena Pitagoro teoremą, po dvejų trejų metų kažin ar taip bus.
Teko dirbti su neakivaizdines studijas pasirinkusiais žmonėmis, taip pat esu bendravęs ir su vakarinėse mokyklose besimokančiu jaunimu. Į akis krinta ryškus skirtumas. Mes turime objektyviai pripažinti, kad tokia mokslo forma tėra parodija.
Kalbant apie pertrauką tarp mokslo negalima pamiršti ir šeimos. Visi žinome, kaip nelengva studentams, kurie jau yra sukūrę šeimas.
– Pakalbėkime apie aukštąjį mokslą. Vis daugiau Lietuvos universitetų akcentuoja studijų kryptis, kurios apima net kelias disciplinas. Kodėl tai tapo svarbu?
– Visame pasaulyje žmonės vis dažniau renkasi kelis aukštuosius mokslus. Jei verslininkas jau turi vadybos specialybę, tačiau yra linkęs į inžinerines technologijas, jam pravers ir dar vienas aukštasis išsilavinimas. Žmogus, turintis universalesnį išsilavinimą, darbo rinkoje bus daug pranašesnis.
Kita vertus, mane labai stebina ir kartu liūdina faktas, kad kai kurie studentai universitete nori įgyti tik specialybę. Juk tam yra profesinės mokyklos.
Jeigu nori būti suvirintojas, tau nereikia universitetinio išsilavinimo. Paradoksas susiformavęs pačioje darbo rinkoje, kai net iš kasininko parduotuvėje reikalaujama aukštojo mokslo diplomo.
Profesija yra kur kas mažiau nei išsilavinimas. Juo turi pasirūpinti universitetai. Štai kodėl jie jau kalba apie platesnes studijų kryptis, nes siauros srities specialistas tiesiog gali būti nereikalingas.
Jeigu žmogus yra veterinarijos specialistas, manęs nedomina, ar jis šunų, ar karvių gydytojas.
Mažėjant moksleivių skaičiui turime prisiminti antikos pavyzdžius, kai aukštasis mokslas rodo žmogaus erudicijos lygį.
– Lietuvoje aukštasis mokslas vis dar vertinamas pagal darbo rinkos poreikius. Rinkdamasis specialybę jaunuolis galvoja, gaus darbą ar ne. Ar toks požiūris nėra trumparegiškas?
– Negalima siekti mokslo dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.
Kai žmogus supranta, kad mokslas yra vertybė pati savaime, tuomet net ir būdamas filosofas kaip koks Diogenas mėgausis gyvenimu ir nepavydės Seimo nariams ar milijonieriams.
Jeigu žmogus turi tokį išsilavinimą, kad uždarius penkias gamyklas jis darbo ras šeštojoje, tuomet jo išsilavinimas vertingas.
Artimiausią dešimtmetį išliks paklausios mažiausiai dvi profesijos: gydytojo ir informacinių technologijų specialisto.
Patarčiau rinktis tokius mokslus, kurių išlepusi Europa nebenori rinktis.
Kuo sunkiau, tuo geriau, sako kinai. Šią taisyklę turėtų pritaikyti besirenkantis specialybę jaunimas.
– Ar jūsų negąsdina tai, kad vis daugiau lietuvių renkasi studijas ne gimtoje šalyje? Ar tokios pasirinkimo priežastys tik ekonominės?
– Mes esame pasaulio žmonės ir to nepaneigs niekas. Ar taip blogai, kad Bogotos meras yra lietuvis? Ar mes tuo negalime pasidžiaugti? Ar būtų taip blogai, kad tarp vietnamiečių ir kinų fizikos Nobelio premiją gautų ir lietuvis?
Mes pamiršome, kaip didžiavomės Arvydu Saboniu, kai jis žaidė NBA. O jei mūsiškiai žaistų chemijos lygoje iki Nobelio premijos, ar nesidžiaugtume?
Užsidarymas vien Lietuvoje labai provincialus. Siųskime jaunus žmones užkariauti Europos, laikraščiai turi mirgėti nuo lietuviškų pavardžių. Ir tikrai ne kriminaliniai puslapiai.
Mokslininkai, kaip ir menininkai ar sportininkai, turi pasklisti po visą pasaulį.
– Bet renkantis studijas užsienio universitetuose dažnai pabrėžiama, esą ten mokytis pigiau.
– Pernelyg didelis susižavėjimas studijomis užsienyje davė netikėtą rezultatą: tėvai tiesiog pasididžiuodami giriasi, kad sūnus ar duktė mokosi, tarkime, Anglijoje.
Tačiau nepamirškime, kad šioje šalyje yra ir tokių įstaigų, į kurias savo vaikų leisti jokiais būdais negalima. Mes pamiršome, kad visas pasaulis dabar vaikosi pinigų. Toje pačioje Anglijoje yra daugybė universitetų, kurių nė iš tolo nepavadinsi aukštąja mokykla.
Veržtis iš visų jėgų, kad tik studijuotum užsienyje arba kad būtų pigiau, blogas pasirinkimas. Jeigu mokslas šio to vertas, jis negali būti pigus.
– Ar aukštasis mokslas turi būti kiekvieno žmogaus siekiamybė? Ar visiems to tikrai reikia?
– Vienas didžiausių absurdų Lietuvoje – visiems peršamas aukštasis mokslas.
Visais laikais pasaulyje buvo amatininkų, auksakalių, vyndarių, batsiuvių, virėjų, kurie buvo gerbiami, o jų sukurti daiktai ypač vertinami.
Jeigu tu gali būti kurios nors srities amatininkas, tai ir būk juo. Jeigu Dievas davė gerą balsą, tai ir dainuok. Ir tam visiškai nebūtinas universitetinis išsilavinimas.