Elektrą vilniečio namui pagamina dvi vėjo jėgainės ir saulės elementai, o vandenį kaitina saulės kolektoriai, užkelti ant namo stogo. Žiemą namas šildomas malkomis, o tuomet, kai kelias dienas iš eilės nėra nei saulės, nei vėjo, užkuriamas dyzelinis elektros generatorius.
„Nesu pamišęs fizikas ir neplanavau naudotis saulės ir vėjo energija statydamasis namą.
Net jei būtų galimybė, mieliau naudočiausi elektra iš tinklo.
Tačiau už elektros įvadą namui būčiau turėjęs sumokėti 1,5 milijono litų. Neturėjau pasirinkimo“, – 2009 metais „Lietuvos rytui“ pasakojo Valdas E.
Neturėjo kitos išeities
Ir specialistai, ir gyventojai pripažįsta, kad investicijos į vėjo generatorius ir saulės elementus ant namo stogo dabartinėmis sąlygomis niekada neatsipirks.
Jei nori būti nepriklausomas nuo jokių energijos šaltinių, teks pakloti mažiausiai 100 tūkstančių litų.
Tad milžiniškus pinigus į šiuos įrenginius investuojančius gyventojus Lietuvoje galima suskaičiuoti pirštais. Jie – arba tiesiog pamišę dėl idėjos nepriklausyti nuo elektros ir dujų tiekėjų monopolininkų, arba tiesiog neturi kitos išeities, nes iš viso neturi elektros įvado.
Nenuostabu, kad tokie namai stovi šalies regioniniuose parkuose ar itin atokiose vietovėse, kurių nežinodamas ir nerasi. Jose toli nuo pašalinių žvilgsnių ilsisi pasiturintys žmonės, atsiriboję nuo civilizacijos ir įprastų komunikacijų. Bet elektra buityje jiems vis tiek reikalinga.
Išsivysčiusiose Europos šalyse viskas kitaip – valstybė ne tik kompensuoja dalį saulės elementų ar vėjo generatorių kainos, bet ir įsipareigoja supirkti perteklinę elektros energiją. Tokiems projektams net bankai mielai teikia paskolas.
Keičia gyvenimo ritmą
Vilniečio Valdo E. šeima taip pat neturėjo pasirinkimo. Jie ryžosi, ko gero, brangiausiam savo gyvenimo eksperimentui.
„Apie saulės ir vėjo jėgainių atsipirkimą Lietuvoje net neverta kalbėti. O gyventi visiškai autonomiškame name, kaip matote – įmanoma. Čia galioja tiesioginis dėsnis – kuo brangesnė įranga, tuo mažiau rūpesčių“, – aiškino Valdas.
Šeimai teko gerokai pakoreguoti gyvenimo įpročius ir prisiderinti prie gamtos ritmo.
„Negali skalbti ar arbatos užsikaisti kada nori. Viską reikia daryti tam tikru grafiku. Skalbyklę galima įjungti tik vidury dienos, indaplovę taip pat, bet ne vienu metu. Ryte virdulį reikia užsikaisti tam tikru laiku, kad po to užtektų elektros ir kitiems darbams.
Yra ritmas, kada gali sunaudoti daugiau elektros, o kada turi ir pataupyti. Tačiau paprastai elektros niekada netrūksta.
Tik kartais žiemą sunkiau, nes nėra saulės ir būna, kad nurimsta vėjas.
Tuomet, pavyzdžiui, savaitgalį įjungiame dyzelinį generatorių ir nudirbame viską, ką reikia“, – pasakojo vilnietis.
Nereikia ir sakyti, kad visos lemputės name – taupiosios. Tačiau apšvietimas sudaro tik nedidelę dalį energijos sąnaudų. Prieš įkurtuves renkantis buitinę techniką svarbiausias kriterijus šeimai buvo energijos sąnaudos.
Pavyzdžiui, dabar namuose šeimininkauja grindų valymo robotas „iRobot“, energijos naudojantis ne daugiau nei elektros lemputė.
„Prie visko galima priprasti. Tačiau labiausiai vargina dėmesys. Pirmus porą mėnesių buvo nieko, bet po kelerių metų nusibodo, kai visi, kas važiuoja pro šalį, užsuka ir klausinėja, kaip kas veikia.
Kad ilgai negaišinčiau žmonių, pirmiausia pasakau, kiek viskas kainavo. Tuomet jų entuziazmas dažniausiai baigiasi“, – pasakojo vilnietis Valdas, būtent dėl nepageidaujamo dėmesio nenorėjęs atskleisti savo pavardės.
Matėte keistą statinį? Galbūt norite pasidalinti įspūdžiais? O gal jūsų namas - dar nuostabesnis ir keistesnis? Nuotraukas ir pasakojimus siųskite adresu news@lrytas.lt