„Čia dažniausiai ateina merginos ir pardavinėja senus savo rūbus, bet parduoti pavyksta tik tuomet, jeigu kainos nedidelės”, – dar prieš prasidedant blusų turgui pasakojo eilėje prie registracijos sutikta vilnietė, čia siūlanti daugiausia savos gamybos muilą.
Blusturgis Pranciškonų vienuolyne prasideda kiekvieną sekmadienį vidurdienį. Tačiau senienų prekeiviai čia rikiuojasi likus pusantros valandos iki jo.
Jei nori prekiauti, į turgų prieš kelias savaites reikia registruotis elektroniniu paštu, o sekmadienį ateiti anksčiau, kad spėtum susimokėti rinkliavą už dalyvavimą ir ant organizatorių paruošto stalo išsidėlioti prekes.
Turgaus prekeivės amatą išbandė ir šių eilučių autorė.
Kainą didino pirkėjas
Pirmojo pirkėjo sulaukiau dar nė neišdėliojusi savo iš namų atsineštų senienų ant prekystalio. Į vienuolyną užsukęs vaikinas susidomėjo į dėžutę sukrautais mano kompaktiniais diskais.
Ilgokai tyrinėjęs muzikinį repertuarą vaikinas išsirinko penkis diskus ir paklausė, už kiek juos parduočiau.
Net sutrikau taip greitai sulaukusi pirmojo pirkėjo ir atsakiau, kad kompaktinius diskus gali pasiimti už 5 litus – juk man jie nereikalingi.
„Tiek mažai? – nustebo pirkėjas. Nemaniau, kad blusturgyje kainos gali būti tokios mažos.” „Gerai, tada 10 litų”, – pasitaisiau.
Vaikinui ir ši suma už penkis diskus pasirodė per menka. Tačiau kai pasakiau, kad jei nori, gali mokėti dvidešimt litų, pirkėjas kainos didinti nebenorėjo. Sutarėme, kad diskus jam parduosiu už 10 litų.
Tačiau prieš atsisveikindama su kadaise ausį džiuginusiais diskais norėjau patikrinti, koks pirkėjo muzikinis skonis, ir atidžiai peržiūrėjau, ką geriausio aptiko mano dėžutėje.
„Šito man tikrai gaila”, – ištariau išvydusi grupės „Gravel” kompaktinę plokštelę.
Pasirodo, tokios netyčia ištartos frazės gali netgi padėti užsidirbti daugiau – kad būtų mažiau gaila šio disko, vaikinas man įbruko papildomus penkis litus.
Su drauge – linksmiau
Gerai, kad kartu eiti į blusų turgų pasikviečiau ir draugę. Kiek po vidurdienio mūsų prekystalį užplūdo klientai – juos sudomino po du, tris, keturis litus pardavinėjami daiktai.
Kol aš gyriau mano batus ir rūbus besimatuojančias damas prie drabužių kabyklos, draugė vos spėjo rinkti pinigus iš tų, kurie nori įsigyti senų papuošalų.
Malonūs jausmai užplūsdavo tuomet, kai dėžutėje radusi menkaverčius auskarus ar plastikinę apyrankę kokia nors mergina džiūgaudavo tarsi aptikusi tikrą lobį.
„Šitie batai tikrai keturi litai?” – pakėlusi vos porą kartų avėtų dailių odinių aukštakulnių porą negalėjo atsistebėti viena blusturgio pirkėja.
Batai moteriai buvo kaip tik, o padavusi keturis litus ji dėkojo, kad dar yra galimybių gauti puikių daiktų už tikrai nedidelę kainą.
Ypač nudžiugino į blusų turgų pirmą kartą užsukusi viena moksleivė. Paauglė net spygtelėjo, kai patvirtinau, kad marškinėlius su juokingu užrašu parduodu už du litus, o storą dekoruotą užrašų knygelę – už litą.
Pirko ir pardavėjai
Atiduoti sidabrinį žiedą, naujus batus ar slidinėjimo striukę už porą litų gal ir nelogiška. Tačiau vis geriau, negu namus apkrauti nereikalingais, nenaudojamais daiktais arba išmesti juos lauk.
Tiesa, mano daiktai paklausūs buvo ne tik tarp į vienuolyną užsukusių vilniečių. Po kelis kartus ką nors nusipirkti ateidavo ir patys blusturgio prekeiviai.
Senus telefono kroviklius, indą plaukų dažams maišyti ir šepetėlį, formeles Kalėdų sausainiams jiems, kaip saviškiams, atidaviau su nuolaidomis.
Greta prekiavusios kelios pensininkės gyrėsi vienu už kitą geresniu ant mano prekystalio aptiktu daiktu.
Viena išdidžiai demonstravo vilnonį šaliką, kita – beveik naujus sportbačius.
Pastebėjau, kad nemažai daiktų susišlavė ir perpardavinėtojai. Kai kuriuos papuošalus du vyrai tyrinėjo net su didinamuoju stiklu, o viena moteris neslėpė, kad senus mano karolius išardys, pervers ir parduos tikrai brangiau negu už tris litus.
Turtų susikrauti nepavyktų
Keturias valandas praleidusi blusų turguje pastebėjau, kad jame prekiaujant kiekvieną sekmadienį, ko gero, uždirbti nepavyktų. Mat pinigus, gautus už savo daiktus, prekeiviai dažniausiai eina išleisti įsigydami kitų senienų.
Todėl norint tikrai išsivalyti namus ir patuštinti spintą, geriausia į blusų turgų nueiti vienintelį kartą, o nieko nesudominusius daiktus paskui atiduoti kokiai nors labdarą renkančiai organizacijai.
Tikriausiai taip ir padarysiu – gal kam nors labiau negu man prireiks kelių stiklinių, puodelių ir dar galimų nešioti drabužių. Nors visuomet stengiausi kontroliuoti šlamšto kiekį namuose, nuo šiol tai darysiu dar atidžiau.
Mat blusų turgus ne tiktai pralinksmina, bet ir išvargina – kelias valandas įtikinėti žmones, kad daiktus pigiai parduodi ne dėl to, jog jie blogi, o dėl to, kad tau jų nereikia, – sunki užduotis.
Privaloma prekiauti senais daiktais
Ignė Aleksandravičiūtė
Viena blusturgio organizatorių
„Visi norintys prekiauti blusų turguje Pranciškonų vienuolyne sunkiai telpa. Todėl prieš kelias savaites prekiauti pradėjome ne tik pirmajame, bet ir antrajame vienuolyno aukšte.
Po poros savaičių, nuo gegužės 13-osios, blusų turgus pradės vasaros sezoną ir persikels į kiemą. Tačiau kol kas nėra aišku, kur kviesime – į Vilniaus mokytojų namų ar į Pranciškonų vienuolyno kiemą.
Kiekvieną savaitę būna apie 100 prekybos vietų. Tačiau dauguma pardavėjų ateina su draugais ar šeimos nariais, kurie jiems padeda, todėl pardavėjų kiekvieną sekmadienį iš viso būna iki pusantro šimto.
Dažniausiai prekiauja lietuviai, tačiau į blusų turgų užsiregistruoja ir vienas kitas užsienietis.
Paprastai tai mainų programos „Erasmus” studentai, kurie nori parduoti Vilniuje užgyventą ir jiems nebereikalingą turtą.
Blusų turguje pardavėjai dažniausiai siūlo senus savo daiktus. Jie tokiu būdu ne tik spintas gerai patuština, bet ir gauna papildomų pinigų.
Pardavėjai blusų turguje už vieną vietą moka po 10 litų. Tiek pat kainuoja ir kabykla drabužiams, jeigu ji jiems reikalinga.
Blusų turguje pardavėjams nereikia turėti jokių kasos aparatų ar papildomų dokumentų, nes tai nėra verslas, nenuolatinė ir nepagrindinė žmonių veikla.
Kai kurie dalyviai prekiauja savo kurtais rankdarbiais, tačiau mūsų sąlyga tokia – jie turi atsinešti ir bent kelis senus savo daiktus.”