Kaimo turizmo sodybas išgelbės poilsiautojai iš Rusijos?

55 metų Rimantas ir dvejais metais jaunesnė jo žmona Lina juokauja, jog reikėtų padėkoti Vyriausybei, kad ši dar nesugalvojo mokesčio už meilę Lietuvos kaimui, už tai, kad jis puoselėjamas.

Anot jų, finansų ministrė Ingrida Šimonytė, prisiskaičiusi nežinia kokių ataskaitų ar prisiklausiusi kažin kokių savo patarėjų - analitikų mano, kad galima pralobti iš kaimo turizmo ir kad reikia labiau paspausti šią smulkiojo verslo sritį.

Nepaisant sudėtingos ekonominės situacijos šalyje ir ne visada verslui palankių valdžios sprendimų, R. ir L.Sabaliauskai nenuleidžia rankų.

Sutuoktiniai mėgina išeiti į didžiąją Rusijos turizmo rinką.

„Į mūsų sodybą Anykščių rajone buvo atvykę nemažai rusų - visi liko labai patenkinti, nustebę poilsiu Lietuvos kaime.

Ir visi kartojo tą patį, esą, jie nieko nežino apie mus ir jiems yra labai sunku gauti vizas į Lietuvą.

Nustebome sužinoję, jog pas mus jie atvažiuoja turėdami Suomijos, Estijos ar Lenkijos vizas“, - kalbėjo R. Sabaliauskas.

Dvylika Lietuvos kaimo turizmo asociacijos narių, susibūrę į iniciatyvinę grupę, kartu su bendrove „Travelita“ balandžio 21-ąją Maskvoje, J. Baltrušaičio namuose, buvo surengę Lietuvos kaimo turizmo sodybų pristatymą.

Renginys pritraukė apie 120 svečių, buvo žiniasklaidos atstovų iš 12 rusiškų leidinių, rašančių turizmo temomis.

Kiek anksčiau minėtos iniciatyvinės grupės nariai dalyvavo Maskvos, Sankt Peterburgo pavasarinėse kaimo turizmo mugėse, kur irgi sulaukė didelio susidomėjimo, net pritrūko informacinės medžiagos.

„Rusai labai domisi Lietuvos kaimu.

Užsimezgė keletas perspektyvių kontaktų. Manome, jog jau netolimoje ateityje turėsime ir apčiuopiamų rezultatų“, - kalbėjo R. Sabaliauskas.

Debeikių seniūnijos Ragaišių kaime įsikūrusi kaimo turizmo sodyba „Tarp liepų“ yra apsupta Ramuldavos, Starkonių ir Medinos miškų, o 13 hektarų užimančio sklypo pakraštyje suteka dvi upės: Jara (Šeltekšna ) įteka į Šventąją.

Šie du vandens keliai - tikras rojus baidarininkams.

Aplink sodybą yra nemažai istorinių, kraštovaizdžio ir kitokių įdomių vietų, netoli Svėdasų ir Andrioniškio miesteliai, Inkūnai su stebuklingu šaltiniu ir „beždžionių lieptu“ per Šventąją, taip pat laukinių žvėrių aptvarai ir kt.

„Mus suranda tie, kurie nori kultūringos ir gražios aplinkos, senų laikų dvasios ir šiuolaikiško komforto derinio, kuriems patinka didelės erdvės, miškai, taip pat mėgstantys aktyvų poilsį: baidarių žygius, pasivažinėjimus po apylinkes dviračiais.

Pačioje sodyboje galima pažaisti paplūdimio tinklinį, krepšinį ir tenisą, o šalia sodybos galima suorganizuoti keturračių estafetes.

Svečių grupės būna įvairiausios: nuo ramaus poilsio mėgėjų iki atvykstančių triukšmingai atšvęsti švenčių.

Labiausiai norime sulaukti tikrų kaimo turizmo svečių, kurie būtų ne vienadieniai, ne savaitgaliniai, o tie, kurie atvyktų savaitei ar dešimčiai dienų ir per tą laiką norėtų pažinti šį nuostabų Anykščių kraštą, jo gamtą, istorines bei kultūrines vietas“, - sakė R. Sabaliauskas.

Daug metų Vilniuje gyvenę R. ir L.Sabaliauskai seną, apleistą 1890 metais statytą sodybą įsigijo prieš vienuolika metų.

Į Anykščių rajoną paatostogauti, pagrybauti ar šiaip pailsėti dažnai atvykdavę sutuoktiniai apie kaimo turizmą tuomet visai negalvojo.

Šis pirkinys buvo skirtas šeimos poreikiams.

„Mus pakerėjo sodybos vieta: šalia pagrindinio namo augančios dvi didžiulės šimtametės liepos, vos ne kieme prasidedantis miškas.

Pajutome gerą aurą, kaip sako žmonės.

Prieš mums čia gyveno asocialios šeimos, tad buvo tokia netvarka, viskas taip nušnerkšta ir apaugę brūzgynais, kad, rodėsi, yra beviltiška ką nors gražaus čia padaryti, bet optimizmas ir noras susitvarkyti nugalėjo“, - prisiminė R. Sabaliauskas.

Darbšti šeima sodybą antram gyvenimui prikėlė per beveik dvejus metus ir 2003 metais joje buvo priimti pirmieji lankytojai.

Pasak R. Sabaliausko, idėja užsiimti kaimo turizmo verslu kilo atsiradus resursų, reikalingų sodybos priežiūrai, poreikiui.

Kai reikėjo sodybai sugalvoti pavadinimą, R. ir L. Sabaliauskai, vieną gražų rytą išėję pro namo duris ir pažvelgę į mėlyną dangų bei kieme žaliuojančias dvi liepas, pasakė sau: „Čia sodyba tarp liepų.“ .

„Juolab kad su žmona užauginome dvi dukras: Aistę ir Laurą, taigi, kaip toj dainoj - „augo girioj liepužėlė, pas motulę - dukružėlė“, o mes turime net dvi liepas ir dvi dukras“, - šypsojosi R. Sabaliauskas.

O pernai jį nustebino žinia, kad XIX amžiuje netoliese stūksojo labai didelio Lietuvos patrioto ir stipraus ūkininko Sabaliausko dvaras.

„Gal tas mano bendrapavardis buvo koks mano senelio brolis ar giminaitis?

Nes kaip kitaip paaiškinti - koks velnias mane, kaip tą „Puntuko“ akmenį, atnešė į šią vietą.

Juk galėjau sodybą įsigyti ir kitoje Lietuvos dalyje, bet ne, likimas atvedė būtent čia: tai ir galvok, žmogau - kodėl?“ - spėliojo R. Sabaliauskas.

Pastatų atstatymui buvo panaudotos tik senos ir ekologiškos statybinės medžiagos: medis, molis, akmuo, metalas.

Pagrindinis beveik 200 kv. m. ploto namas yra suręstas iš senų šimtamečių plytų, atvežtų iš Vilniaus: nugriovus Tramvajų gatvėje buvusią pirtį bei per statybas Maironio gatvėje iškasus Vilniaus gynybinės sienos likučius.

Čia yra penki kambariai svečiams, virtuvė, apie 50 kv. m. ploto židinio salė, talpinanti 35-40 žmonių, o antrajame aukšte įrengta nedidelė biblioteka, taip pat čia galima žaisti stalo žaidimus, pulą, biliardą, žiūrėti televizorių.

Pusę namo apjuosė erdvi pastogė su lauko židiniu, visur paklotas grindinys vien tik iš vietinių riedulių, kurių nemažai buvo rasta šalia sodybos iškasus tvenkinį.

Ant tvenkinio kranto šeimininkai iš rąstų pastatė antrą apie 80 kv. m. ploto pastatą, kuriame yra erdvi svetainė, garinė pirtis, maža virtuvė, tualetas, du dušai ir keturi kambariai su atskirais sanitariniais mazgais.

Į šį pastatą sodybos šeimininkai gali priimti 27-30 žmonių.

Pernai erdvi sodybos teritorija pasipuošė ąžuolinėmis skulptūromis.

Prie tvenkinio saloje rymo „Parvirtęs žvejys“ su į užpakalį įsisiurbusiu uodu ir „Lydeka tvenkinio karalienė“, pirties kubilą saugo „Apgirtęs pirtininkas“, nuo išgerto alaus po truputį virstantis į belytę būtybę, o tvenkinio krante ant suolo šuoliui įsibėgėjusi „Ragana ant šluotos“.

Prie vaikų žaidimo aikštelės „Senelis su močiute lipa dangų pupos kamienu“, prie sporto aikštelių - „Krepšininkas su Eurobasket 2011“ logotipu, tarp jaunų pušų žvelgia „Geroji laumė“ su purienų puokšte, vaikų laukia „Nykštukas suoliukas“, supynės „Šamas“, o jaunavedžių - „Piršlys melagis su paskutiniu tostu prieš kartuves“.

Prie pirmųjų „paradinių“ sodybos vartų visus pasitinka „Šventoji Agota“, sauganti sodybą ir visą Ragaišių kaimą nuo negandų.

Bene pagrindinis sodybos akcentas yra „Carinis matininkas“, davęs kaimui Ragaišių pavadinimą.

Legenda pasakoja, jog carinės Rusijos imperijos laikais šiose apylinkėse matininkas matavo žemę, sudarinėjo sklypus ir kartą alkanas užsuko į vieną šio kaimo trobą.

Jos šeimininkė kaip tik kepė ragaišį ir juo pavaišino užklydusį svečią.

Ragaišio būta tokio skanaus, kad matininkas nusprendė jo vardu pavadinti kaimą.

Gegužės 18-20 dienomis sodybos „Tarp liepų“ šeimininkai tikisi sulaukti kelių šimtų svečių.

Čia vyks tradicinė Anykščių rajono turizmo ir sporto šventė „Nykštietiškas triatlonas 2012“.

Tai tikros nuotykių lenktynės, kurias sudaro standartinės triatlono rungtys: bėgimas, važiavimas dviračiu ir plaukimas baidare.

R. ir L. Sabaliauskai parengė specialų pasiūlymą renginio dalyviams, kurie pasirinks nakvynę jų sodyboje.