Lietuvoje dar nėra ekologijos salų, dėl kurių pasaulis kraustosi iš proto

Ekologiškos salos terminas atsirado dar 1991 metais kompiuteriniame žaidime „Eco-Saurus”. Tačiau šiandien tai jau tapo realybe.

Nuo Škotijos iki Portugalijos, nuo Tailando iki Azerbaidžano kuriamos salos, kuriose elektra ir šiluma gaminama vien iš atsinaujinančių šaltinių.

Kai Danijos Also saloje išaušta rytas, vietos šilumininkas Steffenas Moe puola stebėti orų. Jei nėra labai vėjuota, vadinasi, salos sostinės Sionderborgo elektrinė galės gauti gerą kainą už patiektą elektrą.

Tai reiškia, kad bus daugiau uždirbta iš energijos, gaunamos deginant šiukšles. Vadinasi, bus gerokai daugiau pinigų kitiems su ekologija susijusiems projektams.

Pamažu, nesitikint greitos naudos, tačiau su aiškiu tikslu – visiškai atsisakyti iškastinio kuro ir naudotis tik gamtos teikiamomis dovanomis. Taip užsibrėžė Also sala.

Jos gyventojai naudojasi saulės, vėjo, geotermine energija. Elektra paverčia išmestas šiukšles, o iš aplinkinių miškų medienos atliekų pagamina šilumą.

Tačiau to maža. Kai kuriose šalyse ekologijos judėjimu užsikrėtė tiek daug gyventojų, kad šios salos net pradėjo konkuruoti, kuri greičiau ir daugiau išgaus atsinaujinančios energijos ir atsisakys dujų ar naftos.

Taip nutiko Danijoje, kuriai priklausančios dvi salos nusprendė visiškai atsisakyti iškastinio kuro.

„Žinoma, tai kainuoja brangiai, bet mums apsimoka”, – sako šių salų gyventojai. Už elektros kilovatvalandę jie moka nemažai – apie vieną litą. Tačiau už šilumą pakloja panašiai tiek pat, kiek, tarkime, uteniškiai.

Iki 2029 metų – jokio iškastinio kuro. Taip paskelbė Also salos gyventojai. Jų didžiausiame mieste Sionderborge gyvena apie 70 tūkstančių.

Šiame mieste veikia elektrinė, kurioje elektra gaminama deginant šiukšles bei biokurą, tačiau tuo pat metu išgaunama ir geoterminė energija.

Atrodo, kad danai savo iškeltą tikslą pasieks dar anksčiau nei užsibrėžė. Mat jiems nusiraminti neleidžia kitos Danijos salos – Samsės entuziastai.

Nors šioje saloje tėra 4300 gyventojų, Samsė jau nuo 2003 metų eksportuoja elektros energiją į žemyną. Mat jie pasigamina daugiau nei jiems reikia, o dar prieš 15 metų jie elektrą pirkdavo.

Dabar per metus sala už parduodamą elektros energiją uždirba apie 40 milijonų kronų (dabartiniu kursu – 18,56 mln. litų).

Šios salos gyventojas Sorenas Hermansenas prieš trejus metus „Time” žurnalo buvo išrinktas Aplinkosaugos metų žmogumi už indėlį pritraukiant fondus ir įtraukiant į ekologijos judėjimą visus salos žmones.

Tiesa, visa tai kainuoja. „Daug pinigų atsieina paskolai grąžinti. Bankai paskolino, kai pirkome turbinas”, – pasakojo salos veidu tapęs S.Hermansenas.

Also salos gyventojai, nors ir nemažai moka už elektrą, linkę visiškai atsisakyti dujų. Beje, pigesnių nei perka lietuviai.

„Biokuras juk dvigubai pigesnis nei dujos”, – sakė Jorgenas Johannsenas, vienas iš Sionderborgo šildymo kompanijos vadovų.

„ProjectZero” – taip vadinasi visus gyventojus užkrėtusi idėja Alsą paversti tik gamtos energija apsirūpinančia sala.

Šiandien jau daugiau nei šimtas salos verslo kompanijų dalyvauja šiame projekte.

Šilumos gamybos įmonė dabar primena statybų aikštelę – ji perdaroma gaminti tiktai ekologišką kurą.

Salos gyventojai pirmiausia pradėjo galvoti, ką daryti su šiukšlėmis. Mat šalyje dar nuo 1985 metų galioja įstatymas, draudžiantis išvežti į sąvartyną buities atliekas.

Kitaip tariant, gyventojų šiukšlės Danijoje perdirbamos jau daugiau nei 20 metų. Ne išimtis ir Sionderborgas. Nemenka dalis šilumos čia pagaminama deginant šiukšles. Tačiau iš pradžių likdavo nemažai likučių, už kuriuos reikėjo mokėti.

Šiandien Sionderborgas sudegina net 97 proc. buitinių atliekų. Salos gyventojai šiukšles rūšiuoja mažiausiai į dvi dalis. Netinkamos deginti atliekos patenka į statybines medžiagas.

Sionderborgo šiukšlių deginimo gamyklos kaimynystėje gyvenantys žmonės nesiskundžia kvapais, nes jų paprasčiausiai nejusti. Šiukšlių mašinos išverčia atliekas į didelę dengtą duobę, iš kurios jos iškart patenka į krosnį.

Čia pat stovintys generatoriai gamina elektrą, kurią šiukšlių deginimo gamykla parduoda tinklams. Per metus čia sudega 55 tūkstančiai tonų šiukšlių. Miesto elektrinė papildomai uždirba tiekdama elektrą į tinklus.

Susitvarkę su šiukšlėmis salos gyventojai pradėjo mąstyti, kaip išsižadėti dujų ir kartu atpiginti šilumą.

Danai ir čia neišrado dviračio. Jie pradėjo deginti biokurą, o medienos atliekas vežti iš aplinkinių miškų.

Šiandien Sionderborgo elektrinėje pagaminti šilumos kilovatvalandę kainuoja tiek pat, kiek, pavyzdžiui, Utenoje, kuri 60 proc. šildosi biokuru.

„Šiluma salos gyventojams pigi, dėl to tikrai niekas nesiskundžia”, – pažymėjo vienas elektrinės vadovų J.Johannsenas.

Per dieną 800 kubinių metrų biokuro sudeginanti elektrinė pagamina apie 50 megavatų energijos, panaudodama pusę visų savo pajėgumų.

Šiukšlių ir biokuro neužteko siekiant visiškai atsisakyti dujų. Todėl Also salos inžinieriai ėmėsi dar vieno iššūkio – geoterminio šildymo.

Šiuo metu baigiama įrengti nauja elektrinė pumpuos žemės gelmių šilumą, kuri bus tiekiama salos gyventojams.

Tai bus padaryta dar iki 2015 metų.

Iki tų metų 65 proc. salos namų jau bus šildomi naudojant tik atsinaujinančius šaltinius. Salos gyventojai tuo labai didžiuojasi, nes didmiesčiuose gyvenantys danai tokiais laimėjimais dar negali pasigirti.

„Iki 2029 metų visiškai atsisakysime teršalų išmetimo. Dėl to dabar daug stengiamės energetikos srityje”, – tvirtino Sionderborgo savivaldybės Aplinkos apsaugos komiteto vadovas Peteris Hansenas.

Pasak jo, iki tų metų saloje į taršos sumažinimą iki minimumo bus investuota apie milijardą eurų (3,45 mlrd. litų).

P.Hansenas įsitikinęs, kad nulinės taršos projektas užkrės ir paprastus salos gyventojus – jie persės į elektromobilius. Jau dabar saloje statomi vadinami pasyvieji privatūs namai, kurie visiškai nekenkia aplinkai, o į juos patenka geoterminė šiluma.

Nulinės taršos idėja užkrėtė ne tik šilumos tiekėjus. Sionderborge veikiančios įmonės taip pat pradėjo siekti, kad Also sala taptų ekologiškiausia Danijoje.

Pavyzdžiui, Sionderborge įsikūrusi pasaulinė korporacija „Danfoss”, kuri gamina energiją tausojančią šilumos, vėsinimo įrangą. Verslininkai taip pat įsipareigojo mažinti energijos suvartojimą.

Nieko keista, kad Also saloje veikia ir didžiausias Danijoje saulės energijos modulių parkas.

Saulės energija – dar vienas tikslas, kurį sau iškėlė salos gyventojai. Jie mano, kad netolimoje ateityje jie naudos vien tik saulės energiją.

„Žinoma, tai nepigu. Ir tai žino visi, gaunantys sąskaitas už elektrą”, – sako verslininkas Christianas Eriksenas. Jis dirba saulės elementus gaminančioje Sionderborgo kompanijoje „Linak”.

Saulės energijos elementų parkas įkurtas visai netoli šilumą gaminančios elektrinės. 6 tūkstančių kvadratinių metrų plote sumontuoti saulės kolektoriai jau šiandien patenkina 50 proc. šios vietovės gyventojų energijos poreikio.

Apskaičiuota, kad energijos iš dalies užtenka tūkstančiui namų, išsidėsčiusių aplink saulės elementų parką.

Beje, pats parkas įkurtas toje vietoje, kur VIII–IX amžiuje buvo didelis ūkis. Saulės parko lankytojai gali pamatyti vikingų namo pamatus, o šalia kolektorių ganosi avys.

Parko įkūrėjai sako, kad tai nėra draudžiamoji zona. Todėl tiek vietos gyventojai, tiek salos svečiai kviečiami čia praleisti laisvo laiko su užkandžiais ir gėrimais. Tam tikslui yra sukalti stalai ir suolai.

„Kuriame draugišką aplinką, nes saulės energija tokia ir yra”, – sako parko atstovai.

Žalioji energija yra brangi, tačiau yra kuo didžiuotis.

Taip užsimena Also salos gyventojai. Nors šilumos sąskaitos jų negąsdina, už elektrą kasmet tenka mokėti vis daugiau.

Šiuo metu kilovatvalandė elektros energijos salos gyventojui kainuoja apie litą – daugiau nei dvigubai brangiau nei Lietuvoje.

„Visi supranta, kad tai yra alternatyviosios energijos kaina, nes ją reikia remti.

Kitaip tokių tikslų, kuriuos užsibrėžėme mes, nepasieksime”, – užsiminė Ch.Eriksenas.

„Kol kas savo poreikiams pasigaminame 3 proc. elektros iš saulės. Tokie projektai atsiperka negreitai, tačiau tai mūsų svajonė – atsisakyti kitos, iškastinių šaltinių, energijos”, – kalbėjo Ch.Eriksenas.

Tiesa, saulės kolektorių gamintojai negauna jokios valstybės paramos. Tačiau danai džiaugiasi, kad jų šalyje nenutiko kaip Kinijoje.

2006 metais nuspręsta Dongtano miestą, kuris įsikūręs Jangdzės upėje esančioje saloje, paversti ekologijos oaze.

Tačiau projektas įstrigo, nes nebuvo sutarta, kam jį reikėtų finansuoti.

Pasaulyje daugėja salų, kurios siekia tapti visiškai priklausomos nuo gamtos išteklių. Gotlando sala (Švedija) iki 2025 m. užsibrėžusi išgauti energiją tik iš vėjo ir saulės. Atsinaujinantys šaltiniai būtų naudojami ir pastatams šildyti. Švedai planuoja nemažas investicijas, kad šis tikslas virstų realybe.

Kai pasaulyje žinomas verslininkas Richardas Bransonas nusipirko Moskito salą Karibų jūroje, iškart paskelbė, kad tai bus nekenksmingiausia gamtai sala visame pasaulyje. Jis planuoja pastatyti vilas ir restoranus, kuriems elektrą gamintų vėjo turbinos ir saulės kolektoriai. Maistas bus tiekiamas tik iš ekologinių ūkių.

Netgi paplūdimio automobiliai – bagiai – bus varomi tik ekologiškais degalais. Pastatuose bus naudojami vėsaus oro srautai vietoj įprastų kondicionierių.

Grasiozo sala (Portugalija) taip pat naudos tik vėjo ir saulės energiją, kuria bus kraunamos ir transporto baterijos. Vokietijos verslininkai jau investuoja į šį projektą.

Savo ekologinę salą nusprendė turėti ir azerbaidžaniečiai. Jie pasamdė Danijos architektų grupę BIG, kurie Zirės salą turėtų paversti tikra gamtos energijos citadele. Energiją tieks vėjo jėgainės pakrantėje, taip pat bus gaminama ir šiluma.

O Mijako sala, priklausanti Japonijai, jau dabar naudoja vėjo ir saulės energiją. Čia viską įrengė kompanija „Toshiba”.

Panašus projektas vykdomas ir Vaito saloje, priklausančioje Didžiajai Britanijai. 140 tūkstančių gyventojų turinti sala planuoja iš atsinaujinančių šaltinių išgauti visą energiją, o perteklių eksportuoti.

Ar įmanoma, kad kas nors panašaus būtų ir Lietuvoje? Nors neturime salų, mažesni miestai turi galimybių tapti Also salos sekėjais. Tiesa, tam reikia didelės valdžios paramos.

„Jei kuris nors šilumos tiekėjas užsibrėžtų tokį tikslą, būtų palaikytas akiplėša”, – „Lietuvos rytui” sakė vienos šilumą gaminančios įmonės vadovas.

Mūsų šalyje stengiamasi pereiti prie pigesnio kuro, Klaipėdoje kyla šiukšlių deginimo gamykla. Mažų miestų šilumos tiekėjai jau varžosi, kuris pagamins daugiau energijos iš medienos atliekų.

„Techniškai Lietuvoje įmanoma padaryti taip pat kaip ir Sionderborge, tik neaišku, kokia kaina”, – „Lietuvos rytui” užsiminė „Utenos energijos” vadovas Gintaras Diržinauskas.

Utenos šilumos kaina yra viena mažiausių Lietuvoje dėl to, kad daugiau nei 60 proc. šilumos pagaminama deginant biokurą.

Šiukšlių deginimo gamykla, pasak jo, irgi įdomi. „Bet mes Utenoje neturime tiek šiukšlių. O geoterminė energija mums yra brangi”, – sakė G.Diržinauskas.

Šilumos tiekėjai sako, kad jei Lietuvos miestai greičiau pereitų prie biokuro, tai jau būtų solidžiausias laimėjimas mūsų šaliai, besistengiančiai pabėgti nuo rusiškų dujų.

Štai Mažeikiuose praėjusiais metais jau per 80 proc. šilumos miestui buvo pagaminta iš biokuro.

„Perkame biokurą Latvijoje, Baltarusijoje – ten, kur pigiau. Tikimės, kad biokuras šįmet sudarys dar didesnę dalį energijos”, – vylėsi Mažeikių šilumos tinklų vadovas Jonas Jurkus.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos vadovas Vytautas Stasiūnas pažymėjo, kad šiukšlių deginimo gamyklų mūsų šalyje galėjo atsirasti dar prieš 10 metų.

„Tačiau gaila, kad skatinama tik rūšiuoti, o apie tai, kur dėti tas atliekas, negalvojama”, – sakė V.Stasiūnas.

Šilumininkai negali įsivaizduoti, kas nutiktų Lietuvoje, jei įstatymu būtų uždrausta į sąvartynus gabenti buities atliekas, kaip tai buvo padaryta 1995 metais Danijoje.