Apie šalies finansų padėtį jau daugiau nei pusmetį tiek įvairiausio plauko ekspertai, tiek politikai prikomentavo daugiau nei apie krepšinį per olimpines žaidynes. Tačiau vargu ar to gali būti per daug. Juolab kad finansų rinka keičiasi kone kas dieną.
Apie jos patirtas pamokas ir ateities perspektyvas – pokalbis su „GILD Corporate Finance” partneriu Šarūnu Skyriumi.
– Pastarąjį pusmetį Lietuvos finansų sektorius patyrė išskirtinį sukrėtimą – buvo nacionalizuotas „Snoras” ir pradėta jo bankroto procedūra. Kaip tai paveikė Lietuvos bankininkystę?
– Šis įvykis buvo išties išskirtinis. Vertinčiau jį dvejopai. Viena vertus, tai – dėmė ant Lietuvos banko munduro.
Tiesa, bent mano akimis, šią dėmę centrinis bankas visiškai nusiplovė – profesionaliai susitvarkė su šiuo iššūkiu. Tai teigiama šios istorijos dalis. Tikiuosi, kad ateityje dėl to bus daugiau pasitikėjimo mūsų šalies bankų sistema.
Tapo akivaizdu, ko naujas rinkos reguliavimo režimas netoleruoja ir netoleruos. Iš esmės juk viską lemia žmonės: galima surašyti aibes taisyklių, tačiau tik nuo vienų ar kitų žmonių priklauso, kaip jų bus laikomasi.
Iš „Snoro” atvejo nepasimokyti būtų kvaila. Neabejoju, kad pasimokė visi: tiek finansų rinkos dalyviai, tiek jos prižiūrėtojai, tiek ir klientai.
– Tačiau žlugus „Snorui” liko aibės nepatenkintų asmenų, įsūdžiusių savo pinigus šiame banke?
– Smulkieji indėlininkai turėjo progą įsitikinti, kad Indėlių draudimo fondo pažadai, jog indėliai apdrausti, šį tą reiškia. Gal visiems būtų buvę geriau, jei tos pamokos būtume išvengę, tačiau bent įsitikinome, kad įstatymų numatytas mechanizmas suveikė taip, kaip ir turėjo suveikti.
Tuo tarpu tiems, kurie buvo įsigiję neapdraustų „Snoro” obligacijų ar indėlių sertifikatų, tai buvo labai skaudi, tačiau vertinga pamoka. Jos esmė telpa viename žodyje – diversifikacija.
Niekada negalima laikyti visų kiaušinių vienoje kraitėje.
Jei žmogus savo turimus, tarkime, 200 tūkstančių eurų būtų laikęs ne vien „Snoro” indėlių sertifikatų pavidalu, bet paskirstęs po įvairius bankus, įsigijęs obligacijų, akcijų, investicinių fondų vienetų ir pan., šis smūgis jam nebūtų buvęs toks skaudus.
Žinoma, gaila tų žmonių ar įmonių, kurie neteko milžiniškų lėšų. Tačiau tai yra šios pamokos kaina, nors ir labai didelė.
– Pastaraisiais metais daugelis bankų demonstruoja pelną, bet jis yra daugiau ar mažiau popierinis: pavyzdžiui, į gerąją pusę pervertinamos anksčiau blogomis laikytos paskolos. Tiesa, mažesnieji bankai iki šiol stebina nuostoliais, patiriamais dėl blogųjų paskolų.
Tad ar galima teigti, kad pats Lietuvos bankų sektorius jau atsigavo po krizės?
– Mano galva, banko pelnas apskritai yra postmoderni sąvoka. Iš esmės tai tiesiog banko vadovybės nuomonė, dėl kurios nebesiginčija auditoriai. Taip, vienais metais bankai turėjo pusę milijardo litų nuostolių, kitais jau uždirbo tiek pat pelno.
Tuomet, kai buvo fiksuojami nuostoliai, daugeliui bankininkų tikriausiai atrodė, kad prasta padėtis truks dar kurį laiką.
Tačiau tai, jog daugelis paskolų iš prastų buvo perkeltos į gerųjų sąrašus, rodo, kad ekonomika realiai atsigavo, ir net labiau nei tikėtasi.
Kita vertus, daug ką lemia konservatyvi bankų apskaita. Geriau atskleisti mažesnį pelną nei paskui pabrukus uodegą pripažinti didžiulius nuostolius.
Prisiminkime kad ir iš „Snoro” dingusius milijardus litų, apie kuriuos nuolat užsimenama: kone pusė šios sumos susidarė suformavus atidėjinius turtui, kuriam jie iki tol nebuvo suformuoti.
Kitiems bankams tai aiškus signalas: geriau atidėjinius suformuoti anksčiau negu laukti, kol ateis ir tave uždarys.
– Dar gerokai prieš „Snoro” krizę žmonės pradėjo skirstyti bankus į skandinaviškuosius ir savus. Ar iš tiesų Lietuvoje yra du bankininkystės ešelonai, judantys skirtingu greičiu?
– Ši takoskyra daugiau ar mažiau visuomet buvo, juntama ji ir dabar. Pirmiausia turėtume kalbėti apie verslo kultūros skirtumus, kurie pastebimi ne tik bankininkystėje, bet ir kitose srityse.
Jų yra daug: pavyzdžiui, skandinavų įmonėse dažnai vadovauja moterys, ten bendravimas tarp skirtingų lyčių atstovų visiškai kitoks nei kai kuriose lietuviškose, kuriose vyrai po darbo eina išlenkti po bokalą, o savo bendradarbes palieka.
Tačiau tai, kad egzistuoja tokie skirtumai, visiškai normalu dėl skirtingų kultūrų.
Finansų rinkoje yra dar vienas, tačiau labai svarbus veiksnys. Bankai, kurie neturi užnugaryje didžiulių išteklių ar pagrindinio biržoje listinguojamo ir savo šalies vyriausybės netiesioginę paramą juntančio banko, visuomet skolinsis brangiau. Jie visuomet turės daugiau mokėti už indėlius.
Atitinkamai jų likvidumo rodikliai turi būti didesni. Juk, tarkime, Šiaulių, Ūkio ar Medicinos banko vadovai negali paskambinti į, pavyzdžiui, Stokholmą ir paprašyti papildomų 200 milijonų litų ar eurų, nes padaryta klaidų planuojant kasdienį likvidumą.
Tad šiems bankams tenka investuoti į likvidesnius, tačiau mažiau pajamų garantuojančius instrumentus – indėlius centriniame ar kituose bankuose ir pan.
Skolindami jie priversti ieškoti rizikingesnių segmentų. Jei jiems pasiseka sukurti tam tikrą unikalią pridėtinę vertę savo klientams, tuomet verslas sekasi.
Pavyzdžiui, vadinamieji lietuviški bankai gali pasiūlyti gerokai spartesnius sprendimų priėmimo terminus smulkiajam ir vidutiniam verslui nei vadinamieji skandinaviški. Niekam nėra paslaptis, kad didelės organizacijos ne tokios paslankios.
Tad nenuostabu, kad koks nors didelis skandinaviškas bankas 1,8 mln. litų vertės staklių įsigijimo finansavimą svarsto porą mėnesių, laukia atsakymo iš savo centrinės būstinės ir taip toliau.
Per tiek laiko mažesni bankai jau suspėtų du kartus patvirtinti finansavimą ir tarpusavyje susipliekti dėl šio projekto.
– Ne kartą apie galimybes pradėti verslą Lietuvoje yra užsiminę Rusijos bankai. Tiesa, neseniai „Investicionyj torgovyj bank” negavo Lietuvos banko leidimo steigti atstovybę, nes nepateikė reikalaujamų dokumentų, tačiau tai nereiškia, kad to padaryti jis nemėgins dar kartą arba jo pėdomis nepaseks kiti.
Kas veja rusų bankininkus į Lietuvą ir kokios čia gali būti jų perspektyvos?
– Manau, kad pagrindinė priežastis – noras tiesiog turėti antrinį banką vienoje Europos Sąjungos šalių. Tai savotiška saugaus uosto investicija, jei Rusijoje imtų pūsti kitokie vėjai ir galbūt tektų iš ten trauktis. Juolab kad Rusijos piliečiams Baltijos šalys – savotiškas artimasis užsienis, čia galima ir rusiškai susikalbėti.
Kiek tokie bankai duotų naudos Lietuvos klientams? Manau, kad nedaug. Jie galbūt galėtų aptarnauti su Rusija dirbančias bendroves, palankesniu kursu konvertuoti valiutą ar finansuoti prekybos su Rytų šalimis operacijas.
Tačiau kad tokie bankai taptų kuo nors išskirtiniai būsto, vartojimo ar verslo finansavimo rinkoje, labai abejotina.
– Paprastam žmogui atidėjiniai ir kiti bankininkystės terminai nelabai rūpi. Šiuo metu jis regi tik tai, kad gauti paskolą, ypač būsto, yra labai nelengva, reikalaujama didžiulės pradinės įmokos. Šiek tiek mažiau nei per patį krizės įkarštį, tačiau bankų atsainumu vis dar skundžiasi ir verslo atstovai. Ar tikrai kredito institucijos tebelaiko užsukusios paskolų čiaupus?
– Man pačiam teko neseniai pirkti automobilį išperkamąja nuoma – jokių problemų. Aišku, brangiau nei kokiais 2007-aisiais...
Žinoma, kai kuriais atvejais gauti finansavimą labai sunku. Manau, kad tokiems anksčiau klestėjusiems projektams kaip sklypo pirkimas Vilniaus rajone paskolų dar keletą metų niekas nesiryš suteikti. Juk iš esmės tai – net ne projektas, o siekis paspekuliuoti.
Tačiau iš praktikos regime, kad verslo įmonės paskolų tikrai nestokoja. Bene paprasčiausiai finansavimą gauna energetikos projektų rengėjai, vartojimo prekių verslu užsiimančios bendrovės arba į eksportą orientuotos kompanijos. Taip, sąlygos griežtesnės nei anksčiau, tačiau pinigų yra.
Manau, kad tokia yra naujoji realybė. Anksčiau galiojusios paprastesnės ir atsainesnės finansavimo sąlygos pasirodė esančios netvarios, jose nebuvo atsižvelgta į galimus tiek pasaulinės paklausos, tiek atitinkamo sektoriaus didesnius svyravimus.
O jei kalbėtume apie buto paskolas, tai didesnieji būstų statytojai pastaruoju metu sulaukia finansavimo. Juk, pavyzdžiui, Vilniuje 1–2 kambarių ekonominės klasės butų paklausa išlieka nemaža, šis rinkos sektorius tikrai gyvas. Jei paskolų gauna projektų vykdytojai, tai pirkėjai – irgi. Žinoma, nebe kiekvienas, kaip buvo anksčiau.
– Pastaraisiais metais vis ryškiau pastebimas dar vienas finansų rinkos žaidėjas – kredito unijos. Kokių įžvelgiate jų perspektyvų?
– Tiesą sakant, labiau pastebima tik vienos unijos – Vilniaus taupomosios kasos veikla. Apskritai tai maži žaidėjai, tačiau jų tikrai nevertėtų nurašyti.
Kredito unija – savotiškas kooperacijos modelis: yra tam tikra grupė, kurios viduje vieni skolina, kiti skolinasi. Kai kuriose pasaulio šalyse kredito unijos užima milžinišką finansų rinkos dalį, pavyzdžiui, Kanadoje.
Tačiau Lietuvoje kooperacijos dvasia ganėtinai silpna. Be to, kai koją yra įkėlę stiprūs Skandinavijos bankai, labai sunku mažesniems konkurentams.
Kita vertus, kredito unijos paslankesnės nei rinkos milžinai, todėl gali turėtų pranašumų finansuodamos mažesnius ar rizikingesnius verslo projektus.
– Persikelkime į draudimo sektorių. Esate banko, kuris užsiima įsigijimo ir susiliejimo verslu, partneris. Ką patartumėte klientams, jei jie panūstų investuoti į Lietuvos draudimo rinką?
– Pirmiausia atskirkime gyvybės ir ne gyvybės draudimą.
Manau, kad gyvybės draudimo rinkoje jau viskas yra daugiau ar mažiau aišku: čia pirmaisiais smuikais griežia bankams priklausančios kompanijos, su kuriomis dar konkuruoja „Aviva”, kuri labai agresyviai dirba padedama brokerių.
Todėl čia įsibrauti naujokui labai mažai galimybių.
Ne gyvybės draudimo sektoriuje, kuriame dominuoja turto ir automobilių draudimas, konsolidacija dar nėra pasibaigusi. Pažvelkime, kur keliauja visas pasaulis? Į elektroninę erdvę. O joje gali nutikti visko.
Žinoma, „Lietuvos draudimas” visada bus ryškus žaidėjas, „Ergo Lietuva” – irgi. O kas dėsis žemiau – sunku pasakyti.
Mano galva, ne gyvybės draudimo rinkoje toliau turi būti tęsiama sąnaudų mažinimo tendencija: pamažu bus atsisakoma agentų, konsultantų, brangių kontorų išlaikymo, verslas kelsis į internetą. O klientai vis labiau ims vertinti, per kiek laiko jiems atlyginama žala.
– Draudikai jau seniai aiškina, kad Lietuvos rinkos potencialas didžiulis, nes draudimo skverbtis, palyginti su ES, yra labai maža. Ar taip yra iš tiesų?
– Lietuvoje daugelyje sričių maža skverbtis. Pinigų – irgi. Žmonės paprasčiausiai turi mažiau pinigų. Jei mažiau pinigų, tai mažiau ir turto. Jei mažiau turto – vadinasi, mažiau nerimo ir rūpesčių, kaip jį apdrausti ar kitaip apsaugoti nuo nelaimingų atsitikimų.
Galbūt net ir gyvybė mūsų šalyje vertinama nepakankamai. Kita vertus, mažai kas Lietuvoje gali sau leisti mokėti 700 ar 1000 litų kas mėnesį, kad nelaimės atveju jo šeima bent kurį laiką nejustų nepriteklių.
– Nemažais finansų rinkos žaidėjais turėjo tapti pensijų fondai, tačiau jų vaidmuo vis menksta, nes Vyriausybė nuo pat krizės pradžios nurėžė atskaitymus į juos ir taip iš esmės sužlugdė pensijų reformą. Ar yra kokių nors galimybių, kad ji atsigaus?
– Suprantu, kad kažkuri mūsų karta vis vien turėjo būti paaukota, nors man dėl to labai gaila. Bepigu kokiai Didžiajai Britanijai, į kurios teritoriją jau kelis šimtus metų nebuvo įžengęs nė vienas priešo kareivis.
Jei Lietuva nebūtų buvusi okupuota, visos įmonės ir butai, kuriuos už čekius privatizavome atkūrę nepriklausomybę, jau seniai būtų priklausę žmonėms, bendrovės būtų kotiruojamos Vilniaus akcijų biržoje, o jų akcijas būtų valdę pensijų fondai.
Deja, anot šauniojo kareivio Šveiko, visa tai iš mūsų atėmė karas.
Ką daryti dabar? Arba drastiškai mažinti pensijas, arba taip pat didinti pensinį amžių, arba kelti mokesčius „Sodrai” iki kokių 60 procentų ir visiškai pasmaugti ekonomiką.
Esu suaugęs žmogus, tačiau vis dar naiviai viliuosi, kad galbūt po Seimo rinkimų politikai apsispręs grįžti prie kaupimo modelio, galbūt ir ne tokio, koks buvo iki šiol.
Beje, buvusiam modeliui turiu pastabų: mano nuomone, pervesti 5,5 proc. asmens įmokų iš „Sodros” į privačius pensijų fondus yra pernelyg mažai.
Taip nesukaupiama kritinė pinigų masė, todėl pensijų fondų valdytojams neapsimoka išlaikyti visos struktūros, kurios išlaidos yra didžiulės – juk net ataskaitas reguliuotojams tenka siųsti kas dieną.
Nemokamų pietų niekur nebūna. Jei valstybė būtų pervedusi į pensijų fondus bent 7 proc., būtų susiformavęs normalus kaupimo modelis.
Man šiuo atveju nesuprantamas Konstitucinio teismo sprendimas, kad valstybės mokamos pensijos yra teisėti lūkesčiai, ir delsimas nagrinėti pensijų fondų kreipimąsi.
Juk pirmuoju atveju tai net yra ne pensijos, o kažkoks politikų pažadas jas mokėti. Antruoju – akivaizdus žmonių nuosavybės nusavinimas.
– Neseniai Lietuvoje pradėjo veikti ne tik įprasti investiciniai, bet ir vadinamieji verslo angelų fondai, investuojantys į perspektyvias, nors ir mažas įmones.
Kokios srities Lietuvos bendrovės, jūsų nuomone, turi daugiausia perspektyvų?
– Aktyvi verslo angelų ar rizikos kapitalo fondų veikla – labai sveikintina.
Lietuvos istorijoje dar niekuomet nebuvo tokio vajaus, tiek investuotojų, pasirengusių suteikti kapitalo perspektyvioms įmonėms.
Iš esmės jau kuriasi ištisa jų finansavimo grandinė: verslo angelai dažniausiai remia pradedančias įmones, rizikos kapitalo fondai investuoja į jau veikiančių bendrovių plėtrą.
Anksčiau iš pramonininkų buvo girdėti paverkšlenimų, kad štai bankai neduoda pinigų jaunoms įmonėms. Bet jie ir neprivalo to daryti, visame pasaulyje įprasta, kad tai – rizikos kapitalo fondų reikalas.
Kai projektą išnagrinėja investuotojai, didesnė tikimybė, kad jis bus įgyvendintas, nei tokiu atveju, kai idėjos autorius rizikuoja savo lėšomis.
Kita vertus, kai žmonės mato, kad geros idėjos sulaukia finansavimo, tų idėjų gali pagausėti ir atsirasti dar geresnių.
Jeigu iš kokių 50 naujų įmonių bent dvi išliktų ir išaugtų, mane labai džiugintų: juk galėsiu jas parduoti kitiems investuotojams.
O verslo sritis mūsų šalyje išskirčiau dvi: mokslas ir socialinė infrastruktūra. Lietuvoje labai stipri biotechnologija. Taip pat svarbios informacinės technologijos.
Didžiulė mobiliųjų komunikacijų skvarba, viršijanti 100 procentų, jau subrandino savo vaisių: taikomąsias programėles dabar kuria visi, kurie tik netingi. Bet tai ir yra ateities verslas.