Abejotiną baisiausio Vilniaus daugiabučio šlovę pelniusiame Pietario 8-uoju numeriu pažymėtame name – šventė. Namo administratoriai pagaliau ėmėsi pastato hidroizoliacijos. Gyventojai tikisi, kad nebereikės maknoti po bendras virtuves ir tualetus.
O sostinės daugiabučių baidyklių nominacijos vertame daugiaaukštyje Kalvarijų g. 159 – ašaros: gal vietiniai, gal į svečius atsibeldę niekdariai neseniai sulaužė vienintelį modernų įrenginį: naują liftą, pastatytą tik praėjusių metų rudenį.
Tvarka ir nešvara - šalia
Nors sostinėje po krizės vėl atsigauna statybos, kyla modernūs pastatai, niūrus sovietmečio palikimas, varguolių, probleminių šeimų ir asocialų apgyvendinti daugiabučiai tebėra socialinė piktžaizdė ir nusikalstamumo šaltinis Vilniuje. Sostinės gyventojai juos vadina „Vilniaus Harlemu“.
Daugiausia tai – buvę įmonių bendrabučiai, kuriuose apsigyveno laisvosios rinkos lenktynėse paskutinėje vietoje likę žmonės, nesugebėję įpirkti brangesnių butų tvarkinguose namuose arba likimo nublokšti iš geresnių sąlygų į vietą, kuri nuo gatvės skiriasi tik tuo, kad čia yra stogas virš galvos.
Tiesa, vadinti visų iš bendrabučių privatizuotais ar nuomojamais butais tapusių namų laužynais ir valkatynais negalima. Šie daugiabučiai yra tarsi socialinių kontrastų modelis, įspraustas į vieno namo rėmus. Pavyzdžiui, anksčiau dažnai linksniuotas buvęs „Audimo“ darbininkų bendrabutis Markučiuose, Subačiaus gatvėje, pastaruoju metu stengiasi atsikratyti „namo baisuoklio“ įvaizdžio. Daugiabutis tarsi suskirstytas į švaros ir laužyno zonas: viename to paties aukšto koridoriuje viešpatauja tvarka, sienos švariai išdažytos, kitame – landynė.
„Mes, tvarkingesni gyventojai, turime savo virtuvėles, dušus, gyventi čia pakenčiama, pro langą – nuostabus vaizdas į Vilnelės slėnius. Didžiausias blogis yra valkatos, kurie vaikšto po namą, įsirengia gultus kur nors pakampėmis. Čia pat ir gamtinius reikalus atlieka“, – sakė Subačiaus g. 120-ojo namo gyventoja Renata.
Šaudė Mundis ir policija
Iš tiesų, norint patekti į „tvarkos zoną“ šiame name, reikia užspaudus kvapą perlėkti laiptines, kuriose tvyro šlapimo ir pigaus tabako tvaikas. Įtaisyti lauko durų kodinį užraktą namo gyventojams – per brangu. Tiksliau, nė vienas nenori užsikarti sau ant galvos rūpesčių.
Policijai gerai žinomame daugiabutyje Subačiaus gatvėje prieš 14 metų aidėjo šūviai: dainininkas Mundis (Edmundas Štengeris) šaudėsi su policijos pareigūnais. Mundis su vienu šio namo gyventoju nusprendė paauklėti vieną kaimyną, narkomaną, įtariamą vagyste. Esą jis buvo pavogęs skalbimo mašiną.
Skalbyklės savininkas kartu su Mundžiu ir dar vienu savo draugu nuėjo pas galimą vagį ir pareikalavo tūkstančio JAV dolerių. Pinigus jis turėjo surinkti iki kitos dienos vakaro.
Tą vakarą pas kaimyną atėję ginkluoti vyrai grasino jam nupjauti lyties organus, išvežti į mišką ir užkasti. Tuo metu bendrabutyje policijos pareigūnai jau buvo surengę pasalą. Estrados žvaigždė nepakluso pareigūnų reikalavimui paleisti užpultąjį ir revolveriu ėmė šaudyti į kriminalistus.
Policininkai taip pat išsitraukė ginklus – buvo paleisti septyni šūviai. Kulkos suvarpė jaunam vyrui kojas ir dubenį, jis atsidūrė ligoninėje. Vėliau paaiškėjo, kad į policijos pareigūnus šaudyta iš dujinio pistoleto. Jam buvo iškeltos baudžiamosios bylos dėl savavaldžiavimo ir pasipriešinimo policijai.
Nuo to laiko praėjo nemažai metų, bet tame pačiame aukšte, kur vyko susišaudymo drama, gyvenančios pensininkės Elena ir Liolia sakė iki šiol prisimenančios tą kraupią dieną.
„Kartais atsibundu ir tarsi girdžiu šūvius. Negaliu žiūrėti, kai dabar per televiziją rodo išsičiustijusį Mundį. Jis mano akimis žiūrint yra smurtautojo pavyzdys. Blogai, kad jaunimui tokie, atsiprašant, didvyriai reklamuojami“, – piktinosi Elena.
Betmenas trumpam aprimo
Vilniaus Naujamiesčio rajone, šalia sovietinio ir šiuolaikinio inteligentų elito apgyvendintų M. K. Čiurlionio ir S. Konarskio gatvių styro skurdo šašas, buvęs statybininkų bendrabutis V. Pietario g. 8.
Jis irgi savaip garsus, nes šis daugiabutis dažniausiai prašo policijos pagalbos. Rekordas buvo pasiektas 2010 metais, kai policija buvo iškviesta beveik 100 kartų. Dabar pareigūnai V. Pietario gatvėje apsilanko rečiau.
Daugumos čionykščių tik džiaugiasi, mat aprimo pagrindinis sąmyšio kėlėjas, problemiško elgesio gyventojas R. K., kaimynų pramintas Betmenu. Jis nuolat kivirčijasi su kaimynais ir supykęs kaip mat kviečia policiją. Kai iškvietimų, neretai melagingų, išvarginti pareigūnai nebekreipia dėmesio į pranešimus apie čia neva laikomus narkotikus, bombas ir radioaktyvias medžiagas, Betmenas stato ant ausų pačią policiją, skųsdamasis prokurorams dėl jos neveiklumo.
Šis namas Vilniaus centre paįvairintų socializmo epochos muziejų po atviru dangumi Grūto parke. Taukais apvarvėjusios bendro naudojimo virtuvės, viena viryklė kelioms šeimoms, bendri tualetai: keturios-penkios tupyklos visam aukštui.
Namo gyventoja Irina Savickaja guodėsi, kad dažnai į virtuvę ir tualetą patekti sudėtinga, nes čia telkšo tiesiog pro sienas prasisunkiantis vanduo. Tiesa, prieš savaitę namą administruojantis butų ūkis ėmėsi pastato hidroizoliacijos darbų.
„Tikiuosi, dabar nebereikės gumine valtimi plaukti iki viryklės ir tualeto“, – niūriai juokavo I. Savickaja.
Gyventojai namu nesirūpina
Tokia skurdi buitis nėra naujiena menantiems sovietmetį – anuomet dauguma iš rajonų į didmiesčius atvykusių, mokslus aukštosiose mokyklose baigusių specialistų savarankišką gyvenimą pradėjo ankštoje, apšnerkštoje, triukšmingoje „komunalkėje“.
Liūdna tik, kad dalis žmonių ir baigs nugyventi savo dienas tokiame būste, nors už lango – dangoraižių ir informacinių technologijų epocha.
Apsilankius Kalvarijų gatvės 159-ajame name, buvusiame Kuro aparatūros bendrabutyje, susidaro įspūdis, kad šį pastatą reikia arba nugriauti, arba išnuomoti siaubo filmų kūrėjams. Neįtikėtina, kad jį galima suremontuoti.
Bendro naudojimo patalpų palubėse – laidų raizgalynė. Čia ne kartą rūko dūmai dėl netvarkingos elektros instaliacijos. Priešgaisrinėse šachtose – šiukšlynai, o vieną tokią ertmę praktiškas gyventojas buvo pavertęs žuvies rūkykla. Eidamas ilgais koridoriais niekada nežinai, išeisi sveikas ar gausi į kailį.
Bet didžiausią įspūdį kelia bendro naudojimo dušai, kurie kartu yra ir skalbykla, ir džiovykla. Surūdiję vamzdžiai, pelėsio išėstos sienos, apskretusios grindys. Neįtikėtina, kad šiai dušų patalpai skirta švaros misija.
Viena tokių daugiabučių gyventojų socialinių ypatumų: dėl savo bėdų jie kaltina butų ūkį, miesto merą, Vyriausybę, Europos Sąjungą ar net Jungtinių Tautų organizaciją, bet tik ne pačius save.
„Mūsų namo bendro naudojimo patalpose, laiptinėse nupjauti radiatoriai, o vis tiek už juos turime mokėti. Butuose šalta, o šildymo sezono metu mokame po 500 Lt už ankštus kambarėlius. Butų ūkis mūsų namu nesirūpina, viskas apleista, griūva“, – skundėsi gyventoja Tatjana Peseckaja.
Garsųjį daugiabutį administruoja „Verkių butų ūkis“. Pastatų administravimo vadovas Remigijus Ramanauskas sakė, kad prižiūrėti namą sudėtinga, nes patys gyventojai netausoja bendro turto, gadina jį, o už remontą mokėti nenori.
„Praėjusių metų rudenį įrengėme naują, šiuolaikišką liftą. Bet neseniai gavome skundą, kad jis nebeveikia. Specialistai nustatė, kad jis sugadintas tyčia“, – teigė R. Ramanauskas.
Vilniaus miesto savivaldybės Statinių naudojimo priežiūros skyriaus vedėjas Tautas Varenbergas pripažino, kad apleistų daugiabučių problemos žinomos
„Jas išspręsti nelengva, nes tų daugiabučių gyventojų priskiriami prie asocialių asmenų ar kelios tokios šeimos asocialiai elgiasi kaimynų atžvilgiu“ – sakė T. Varenbergas.
Jo teigimu, Vilniaus miesto savivaldybė kartais rengia bendrus reidus po probleminius daugiabučius kartu su priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovais. Praėjusiais metais už pastatų nepriežiūrą, galinčią sukelti pastato griūtį ir kitus pažeidimus, buvo skirta baudų už 7 tūkst. 750 Lt.