Tad, žvelgiant į šias nuotraukas, neapima joks kitas jausmas kaip tik pavydas vaikigaliams, kurie gali taip šauniai leisti savo laiką.
Mano atsiminimai apie vaikystės žaidimų aikšteles tokie: mažos sunkios girgždančios karuselės su medinėmis sėdynėmis ir ištryptu apskritimu po jomis (po lietaus kojų geriau nenuleisti), horizontalios supynės, ant kurių lipti galima tik su sunkesniu už save, nes kitaip bent kartą skaudžiai taukštelėsi užpakaliu į žemę, smėlio dėžės, – sausą karštą dieną suprasdavai, jog čia laiką leidžia ne tik vaikai, bet ir katės – ir visų kiemų pažibos – karkasai kilimams daužyti, ant kurių būdavo demonstruojami įmantriausi akrobatiniai triukai.
Pamenu, pavydejau gretimo namo vaikams. Jie dar turėjo didelį metalinį gaublį, kurį, tiesa, pirmuosius spuogus besispaudantys berniukai galiausiai išjudino, nurideno į kiemo žoles ir paliko ten rūdyti.
Tikiu, kad dauguma lietuviukų iki šiol žaidžia panašiose aikštelėse arba jų apskritai neturi. Ką bekalbėti apie šiose nuotraukose matomus stebuklus, kuriuos kol kas galima išvysti tik Danijoje ir Švedijoje.
Šių šedevrų autoriai – danų architektai Ole B. Nielsenas ir Christianas Jensenas. Apie unikalius dueto darbus rašo „Daily Mail“.
Prieš paskelbdami žaidimų aikštelių revoliuciją, vaikų svajonių kūrėjai savo įgūdžius gludino dirbdami teatro dizaineriais. Vyrams krito į akis, kad vaikų žaidimų aikštelės yra pilkos ir nuobodžios.
„Mes pasaulį matome kaip vietą, kupiną spalvų. Mes pažįstame berniukų, kuriems patinka rožinė, ir mergaičių, kurioms patinka medžiai. Tad kodėl reikia žaisti ant pliko rėmo ir smėlio dėžėje, kai gali žaisti mėnulio krateryje, milžiniško voro tinkle, didžiulėje sraigėje, Trojos arklyje, raketoje ar princesės pilyje? Fantazija yra neišsemiama“, - rašoma jų įmonės „Monstrum“ interneto svetainėje.
Kūrėjų duetas atskleidžia, kad didžiausios sėkmės sulaukia tos žaidimų aikštelės, kurios yra pritaikytos tam tikros amžiaus grupės vaikams. Pavyzdžiui, neseniai vaikščioti pradėjusiems pypliams reikia saugesnės ir jaukesnės aplinkos, o vyresnio amžiaus darželinukams – daugiau greičio, veiksmo, ilgio, aukščio ir iššūkių.
„Monstrum“ interneto svetainėje O. B. Nielsenas rašo, kad daugiausia įkvėpimo jam teikia trylikametis sūnus Sixtenas Gustavas. Kai berniukui buvo penkeri, vieną kartą tėvas jį nutarė filmuoti 24 valandas, kad suvoktų, ką galvoja mažas vaikas.
„Sekėme jį visą darbo dieną. Jis atsibunda, valosi dantis, valgo, eina į vaikų darželį, susitinka su draugais, žaidžia, stengiasi, siekia, jam nepavyksta, tada bando vėl. Kai esi penkerių, niekas nėra griežtai apibrėžta. Viskas truputį nauja. Viskas įdomu“, - savo išvadomis dalinasi dizaineris.
„Monstrum“ kurtomis žaidimų aikštelėmis kol kas gali džiaugtis vaikai Danijoje ir Švedijoje. Tačiau jų darbus pastebėjo ir tėvai iš tolimesnių kraštų. Kompanijos darbuotojai jau raitojasi rankoves ir netrukus keina praskaidrinti dienas mažiesiems svajotojams iš Singapūro, Malaizijos ir Filipinų.