Šiemet finansiniai sunkumai nenukris nei nuo valstybių, nei nuo žmonių pečių. Taupyti teks visiems.
Guostis galima nebent tuo, kad artimiausiu metu nereikės baimintis dėl euro zonos griūties. Tokiomis įžvalgomis dalijosi S. Jakeliūnas.
– Kaip regite pasaulio ir Lietuvos finansinę padėtį: ar yra požymių, kad ji tapo stabilesnė? O gal krizės pabaigos dar nematyti?
– Padėtis šiuo metu geresnė, nei 2011-ųjų pabaigoje ar šių metų pradžioje. Tačiau nereikėtų puoselėti didelio optimizmo, kad ekonomika ims sparčiai augti.
Yra laikinos stabilizacijos požymių, ypač po kovą priimtų sprendimų dėl Graikijos skolos. Papildomai įliejus pinigų, tam tikrą laiką Atėnai gyvens ramiau. Tačiau tai nereiškia, kad neliko rūpesčių dėl Graikijos ir kai kurių kitų valstybių konkurencingumo ar buvimo euro zonoje.
Portugalijai ir Ispanijai toliau teks veržtis diržus. Valstybės sektorius mažiau skirs pinigų pensininkams, biudžetininkams, verslui. Tai vers ekonomiką trauktis.
Didesnės ES valstybės – Vokietija, Prancūzija ar Didžioji Britanija – stabilesnės. Bet viskas priklauso nuo to, kas vyksta aplinkui. Juolab kad jų pačių bankai yra prisipirkę Graikijos ir kitų rizikingų valstybių vertybinių popierių.
Vokietijos išskirtinė savybė – didelės eksporto galimybės. Ši šalis yra tarsi visos Europos garvežys, iš dalies tempiantis pirmyn ir Lietuvą.
JAV, skyrusios bankų sistemai pinigų, yra kiek atsigavusios. Bet ypač didelio ekonomikos augimo ten nematyti. Kiek galima spausdinti pinigų? Yra tam tikra riba, iki kurios jie dar skatina ekonomiką, tačiau peržengus ją efekto beveik nėra.
– Kokie didžiausi iššūkiai šiemet gali laukti mūsų valstybės?
– Nedarbas buvo sumažėjęs. Tačiau iš Lietuvos darbo biržos, ypač Vilniaus, sklinda žinios, kad jo lygis vėl gali didėti. Dauguma žmonių, kurie susirado nuolatinį darbą, ir toliau dirba. Bet naujų darbo vietų bemaž nekuriama.
Mūsų eksporto, pramonės ir transporto sritys yra susijusios su tarptautinėmis rinkomis. Šie priklausomybės ryšiai neleidžia sparčiau didinti eksporto, plėsti gamybos. Todėl ilgalaikis nedarbas išliks.
Tai – ir finansinė, ir socialinė, ir politinė problema. Didelis nedarbas kelia iššūkių „Sodros” sistemai. Nors kosmetiškai patvarkyta, atsisakyta tam tikrų socialinių išmokų, ji vis dar yra deficitinė.
Valstybės finansai pastaruoju metu šiek tiek pagerėjo, bet jie vis tiek nėra subalansuoti.
Pavyzdžiui, vasarį biudžeto deficitas siekė 1 mlrd. litų. Vadinasi, reikia papildomai skolintis, mokėti palūkanas. O jos yra santykinai aukštos. Todėl ekonomika šįmet tikriausiai augs lėčiau negu už paskolas mokamų palūkanų norma.
– Bankai pastaruoju metu sugriežtino fizinių asmenų kreditavimą, pavyzdžiui, prašoma didesnio pradinio įnašo, kai paskola teikiama būstui įsigyti. Ar taip jie patys sau nekasa duobės?
– Komercinių bankų veiklą Lietuvos bankas kontroliuoja pakankamai atidžiai, tarkime, kad „Snoras” buvo išskirtinis atvejis. Be to, ir patys bankai yra sugriežtinę skolinimo standartus. Todėl svarbesnių pokyčių neturėtų būti – skolinimo politika yra ir išliks konservatyvi.
Tačiau tai neskatins ekonomikos: nei statybų sektoriaus plėtros, nei mažmeninės prekybos, nei prekybos išsimokėtinai. Mat pagal dabartinius reikalavimus mažai kas iš gyventojų ar verslo įmonių gali pasiskolinti.
Šių metų naujiena – Lietuvos bankas ėmėsi prižiūrėti visą finansų sistemą: ne tik bankus ir kreditų unijas, bet ir draudimo įmones, vertybinius popierius, pensijų fondus.
Tai gali sukelti tam tikrų pokyčių visuose finansų segmentuose. Pavyzdžiui, gali pakilti tam tikros draudimo įmokos, nes yra draudimo rūšių, kurios nuolat nuostolingos.
– Koks šalies finansų sistemoje yra kredito unijų vaidmuo? Ar jos pajėgios mesti iššūkį bankams?
– Kredito unijų Lietuvoje yra daug, kone 80. Dauguma jų – nedidelės vietinės finansų institucijos. Veikdamos lokaliai, jos neblogai pažįsta gyventojus ir verslo įmones, todėl nesunkiai prisitaiko prie jų poreikių.
Kredito unijos užpildo spragą, kurią padarė bankai, nekredituodami tam tikrų, dažniausiai smulkiojo verslo įmonių. Unijos yra ir laisvesnės už bankus, ir lankstesnės, nes ūkio pakilimo metais nebuvo suteikusios tiek daug blogų paskolų, kaip bankai.
Jos moka didesnes palūkanas indėlininkams ir taip gali pritraukti pinigų. Todėl turi ir daugiau galimybių skolinti žmonėms, smulkiajam bei vidutiniam verslui. Juolab kad smulkusis verslas didiesiems bankams apskritai beveik nebeįdomus.
Didieji bankai susikūrė tiek daug rūpesčių, kad nebeturi nei žmonių, nei noro aptarnauti mažiau svarbių klientų. Juk jie buvo priversti administruoti blogus kreditus bei perimtą turtą ir grąžinti paskolas Skandinavijos pirminiams bankams.
Kredito unijos tokių bėdų neturi. Jos nesiskolino užsienyje, indėlius rinko Lietuvoje, skolina tik savo ar aplinkinių rajonų klientams. Unijos atlieka tikrojo lietuviško finansinio tarpininkavimo funkciją.
– Ar saugu pinigus skolinti kredito unijoms? Ir kokias palūkanas jos moka?
– Už indėlį – nuo 3 proc. metinių palūkanų. Didžiųjų komercinių bankų metinių palūkanų norma sukasi apie 1 proc. ar vos daugiau.
Žmogus, unijose laikantis pinigus, nerizikuoja daugiau, nei juos laikydamas banke. Indėliai iki 345 tūkst. litų apdrausti, nes valstybės draudimas galioja lygiai taip pat, kaip ir pinigams, laikomiems bankuose.
Kredito unijos dažniau skolina gyventojams ir asmenims, kurie užsiima individualia veikla, pavyzdžiui, stato namus ir juos parduoda.
Kredito unija gali įvertinti vietos rinką, kiek tas būstas yra vertas, už kokią kainą būstą būtų galima parduoti. Taip atsiranda daugiau lankstumo ir operatyvumo suteikiant paskolas.
Kredito unijos turi tam tikrą limitą, kiek gali vienam subjektui apskritai paskolinti. Vertinant pagal bankų teikiamas paskolas, tai – santykinai nedidelės paskolos. Todėl labai didelio verslo jos negali kredituoti.
Šiuo metu kredito unijų turtas (kartu su paskolų portfeliu) sudaro per 1,5 mlrd. litų, bankų – apie 50 mlrd. Tad jos užima kiek mažiau nei 2 proc. kredito institucijų rinkos.