Kavaliauskų sūriai nėra tradiciniai lietuviški. Dažną jų, pagamintą iš ožkų ir karvių pieno, dengia pelėsis – ir baltasis, ir mėlynasis.
O nuosavuose namuose įkurtoje kavinėje gali ragauti ir pienių salotų su burokėliais ar prancūziškų blynų iš grikių miltų, gardintų „Žan Žako” sūriu.
Be keturių karvių, ūkininkai nusprendė auginti ir 20 ožkų, nes 31 metų R. Kavaliauskienė nuo mažumės savo tėvų namuose rūpinosi šiais gyvuliais. Ožkų ūkyje kadaise dirbo ir 51 metų V. Kavaliauskas.
„Mes neskirstome, kas yra tradicinė lietuviška virtuvė, o kas netradicinė. Svarbiausia, kad viską gaminame iš savo produktų, čia pat išaugintų”, – aiškino ūkininkas.
Subūrė vietos ūkininkus
Ko neužsiaugina patys šeimininkai, gauna iš kaimynų.
Kavaliauskų įkurti Sūrininkų namai subūrė penkis vietos ūkininkus ir dar tris smulkiuosius gamintojus – jie suveža savo gaminto šokolado, saldžiųjų kepinių ir duonos.
„Be kaimynų mes negalėtume gyventi. Turime tik 20 hektarų pievų ir daugiau nieko – nei kuo arti, nei kuo akėti.
Visuomet kooperuojamės rūpindamiesi pašarais, grūdais, šienu”, – sakė ūkininkai, Dargužiuose sūrius gaminantys jau septynerius metus.
Pasak V. Kavaliausko, pasiekti tokios kaimynų bendrystės nebuvo sunku, mat kaip prie žmogaus prieisi, taip ir jis eis prie tavęs.
„Bendruomeniškumas atsiranda, kai yra bendrų interesų. Dar labai susieja rūpesčiai. Dargužiuose tai nutiko, kai ėmė griūti kaimo mokykla. Tuomet susibūrė bendruomenės branduolys, kuris jau gyvuoja aštuonerius metus”, – pasakojo V. Kavaliauskas.
Pravardžiuoja prancūzu
Dargužiuose Kavaliauskai įsikūrę jau septynerius metus – čia iš anksčiau sodybą turėjo V. Kavaliauskas. Ir nors vietos gyventojai jį jau seniai priėmė į savo būrį, lig šiol vadina prancūzu.
Tokią pravardę V. Kavaliauskui kaimiečiai priklijavo ne šiaip sau. Jo ryšius su Prancūzija įrodo ne tik prancūzų kalbos žodynai kavinės lentynose ar prancūziškos knygos apie sūrius.
Pusantrų metų V. Kavaliauskas dirbo ūkyje Prancūzijoje, mokėsi, o vėliau ir savarankiškai suko sūrį. Vėliau jis ne vienus metus dirbo prancūzų bendrovėje, besiverčiančioje paukštininkyste.
Tuomet, sako V. Kavaliauskas, tiek prisiskraidė po įvairias šalis, kad iki šiol norisi gyventi sėsliai.
„Pamatai kultūrų maišalynę ir tai, kad harmoningi žmonės neretai gyvena primityviomis sąlygomis, nors visuomenė dažnai juos spaudžia būti sudėtingus, mat taip saugiau.
Mes pasirinkome nesaugų, bet komfortišką gyvenimą”, – sakė iš Alytaus kilęs V.Kavaliauskas, palaikantis tik mažų ūkių idėją.
Vienas bičiulis ūkininkas, auginantis 250 karvių, pasidairęs Kavaliauskų ūkyje tik pečiais gūžčiojo: jis dirba penkiskart daugiau, daugiau užsidirba, bet nuo to nė kiek ne lengviau gyventi.
Gyvena dviejose vietose
Sutuoktinių Kavaliauskų gyvenimo ritmą padiktavo gamta. Nuo Vėlinių iki Velykų jie gyvena Dargužių sodyboje, o nuo Velykų iki Vėlinių išsikelia į už 15 kilometrų plytinčią pievą. Čia ganosi jų karvės ir ožkos.
Šeimininkai pačių pasistatytoje jurtoje, kurios vidus išklotas veltinio danga, gyvena beveik nenaudodami elektros. Vienintelis elektrinis siurblys pumpuoja vandenį. Šaldytuvą atstoja gili duobė su vandeniu.
Net ožkų melžimo įrangą jie įsigijo tik šiemet – iki tol šešerius metus melžė rankomis, tačiau pajuto maudžiant sąnarius. Tuomet ūkininkai suvokė: jei vieną pakirstų liga, kitam kasdienė našta būtų vargiai pakeliama.
Gyvenimas be elektros sutuoktinius išmokė apdairumo – reikia gerai apskaičiuoti, ką nuveikti iki saulės laidos.
„Be televizoriaus mes jau septintus metus išsiverčiame. Tiesa, turime radijo imtuvą”, – iš kišenės traukdamas bateriją apie menkus patogumus pasakojo V. Kavaliauskas.
Tvartą greta jurtos juodu susirentė palyginti pigiai – vienas kvadratinis metras tokio statinio atsiėjo 50 litų. Tam reikalui jie naudojo medžio karkasus ir senus reklamos stendus.
„Skaičiavome, kad investicijos būtų minimalios, tačiau darėme taip, tarsi gyvensime ne šimtą metų, o bent du šimtus”, – nors ir rimtai, tačiau šypsodamasis kalbėjo V. Kavaliauskas.
Žemę netoli Dargužių Kavaliauskai išsinuomoję 15 metų. Jei ateityje kas nors keistųsi ir juodu iš čia išsikraustytų, išardyti statinių konstrukcijas būtų lengva: medį būtų galima panaudoti malkoms, o langų stiklą nuvežtų ten, iš kur ir atsivežė, – į sąvartyną.
Žiemoti – į Dargužius
„Gyvenimas dviejose erdvėse susijęs su gyvulių poreikiais.
Mūsų išlaidos susijusios su tuo, kiek laiko gyvuliai pievose, o kiek – tvartuose. Kuo ilgiau ganai, tuo mažiau reikia šieno, tuo mažiau darbo.
Pirmaisiais metais ganėme penkis mėnesius, o septynis gyvenome čia, Dargužiuose. Supratome, kad kažkas ne taip. Šiemet mes septynis mėnesius ganykloje ir penkis – čia, Dargužiuose. Jau geriau”, – apie savo gyvenimo ritmą pasakojo V. Kavaliauskas.
Žiemą į Dargužius parkeliauja ir gyvuliai – tvartuose praleisti šaltojo meto.
Kadangi savo ūkiu Kavaliauskai rūpinasi dviese, be kaimynų pagalbos neišsiverčia – jie paskolina technikos, tačiau kuo daugiau darbų ūkininkai stengiasi padaryti savo rankomis.
Daugiausia sulaukia šeimų
Kavinė Dargužiuose veikia trečius metus. Atvykstančius žmones šeimininkų pagalbininkai iš to paties kaimo vaišina sūrio sriuba, įvairių skonių gira, šparagų ar moliūgų patiekalais – nelygu sezonas.
Daugiausia prie stalų susėda atvykėliai: ištisos šeimos susiruošia čia ne tik pavalgyti, bet ir tiesiog pabūti gamtoje.
Didelis išmėginimas Kavaliauskams buvo, kai prieš kelerius metus čia apsilankė prezidentė. Po televizijos reportažo juos užgriuvo turistų grupės.
„Stengiamės priimti kuo daugiau šeimų. Mes galime sau leisti prabangą atsisakyti didelių grupių”, – sakė V. Kavaliauskas.
Dabar ūkininkai planuoja Sūrininkų namuose per savaitę priimti tik vieną būrį, kurį sudarytų ne daugiau nei 30 žmonių, ir dar 150 pavienių žmonių.
Taip skaičiuodami Kavaliauskai remiasi pirmųjų dvejų metų vasaros sezonų statistika: tuomet per savaitę suvažiuodavo apie 200 žmonių – papietauti ar sūrių įsigyti.
Neretai lietuviai čia atsiveža savo svečius užsieniečius. O vietiniai užsuka tiktai sulaukę svečių ar iš miesto parvykusių vaikų.
„Per brangu”, – paaiškino šeimininkai.
Ką uždirba – neišleidžia
„Mes savęs neatskiriame nuo vietos žmonių. Visi čia kartu gyvename.
Yra ir tokių, kurie gyvena mieste, bet čia nusipirkę sodybas, jie atvažiuoja savaitgaliais. Va, dailininkas, drožėjas gyvena”, – mojo ranka V. Kavaliauskas.
Tiesa, iš pradžių dažnas stebėjosi, kaip tuomet, turėdami vos dvi karves ir kelias ožkos, jie sugebėdavo užsidirbti. Vėliau ūkis padvigubėjo.
„Į smulkų ūkį mes žiūrime rimtai. Tam reikia aukštos kvalifikacijos, būtina gerai išmanyti sūrio gamybos technologijas. Nebūna taip, kad kada noriu dirbu, kada noriu miegu.
Vasarą mūsų pajamos siekia apie 7 tūkst. litų per mėnesį, išlaidos – apie 2 tūkstančius. Kur tiek kaime išleisi?
Juk valgome viską savo. Žinoma, žiemą išlaidos kur kas didesnės”, – savo piniginės reikalų neslėpė ūkininkas.
Tenka atremti konkurenciją
„Svarbiausia – nesugriūti užklupus kasdieniams išbandymams. Tarkim, pernai užgriuvo tiek pirkėjų, kad atėjus savaitgaliui nebeturėjome sūrių. Atvažiuoja žmonės, pyksta. Tai išgirdę mes imame dirbti be perstojo.
Tačiau protingiau susirasti kitų sūrininkų”, – aiškino Kavaliauskai.
Didžiausia baimė – kad jų ir bendraminčių smulkiųjų gamintojų nepalaužtų konkurencija su didžiaisiais pramonininkais.
„Va, nueina kaimynė į parduotuvę. Sako, nusipirkau sūrio už 12 litų ir visai skanu.
Mūsų sūriai juk daug brangiau kainuoja. Tačiau nėra ko lyginti”, – aiškino V. Kavaliauskas.
Senatvei užsidirbs patys
Didelių svajonių nepuoselėjantys Kavaliauskai ateityje norėtų sumažinti ir taip palyginti nedidelį savo ūkį, nuolat gyventi Dargužiuose ir rimčiau užsiimti virtuve: patys ruošti patiekalus Sūrininkų namų svečiams.
„Reikia pagalvoti, kaip gyvensi, kai būsi nebe tokios sveikatos”, – sakė V. Kavaliauskas.
Juodu su žmona nemoka „Sodros” įmokų, nekaupia senatvei privačiuose fonduose. „Manau, kad patys galime senatvei užsidirbti, ir ne tuos 300 litų, o daugiau”, – nedvejojo ūkininkas.
Tiesa, juodu moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas – juk negali žinoti, kada prireiks medikų patarimo ar pagalbos. Tačiau sutuoktiniai tikri, kad gyvenimas sutariant su žmonėmis ir gamta jaukiame jos prieglobstyje saugo ir sveikatą.
„Lietuvą mes matome galbūt net pernelyg gražiomis spalvomis. Kitus tai stebina, sako, kad gal taip yra, mat jūs bendraujate su kitokiais žmonėmis.
Tuomet mes jų klausiame – o kas jums trukdo?” – pečiais traukė Kavaliauskai.