Vilniaus Užupyje, Polocko gatvėje, 52 numeriu pažymėtas medinis namas, gausiai išpuoštas raižiniais, teoriškai pagerbtas paveldo sargų ir architektūros istorikų. Dar 2005 metais, parengus sostinės medinės architektūros išsaugojimo ir atnaujinimo programą, jis buvo įtrauktas į tvarkytinų vertingų Vilniaus medinių pastatų sąrašą pirmuoju numeriu.
Tačiau praktiškai šis unikalus statinys kasmet panašėja į sukiužusį raganų namelį ant gaidžio kojos, tik gerokai didesnį nei pasakose. Istorinį gyvenamąjį namą darko ir tarp XX a. pradžią menančių raižinių įspraustas plastikinis langas.
Paveldo įkaitai
Dar liūdnesnis Antakalnyje, Pavasario g. 19, esančios medinės paveldo vertybės likimas: iš jos greitai liks malkų krūva. Pastato savininkas numojo ranka į istorinę nuosavybę, leisdamas jai nykti iš paveldo saugomo sostinės urbanistinio kraštovaizdžio. Ir jokios valstybinės institucijos nieko jam padaryti negali.
Polocko g. 52 namo gyventoja Danutė Meškutavičienė anaiptol nesididžiuoja gyvenanti viename vertingiausių istoriniu požiūriu Vilniaus pastatų.
Nedideles pajamas gaunanti vilnietė teigė nesiryžusi išsipirkti buto dėl griežtų paveldosaugos reikalavimų.
„Aš ir mano kaimynai, vargingai gyvenantys žmonės, esame šio namo įkaitai. Neturime pinigų įstatyti naujus medinių rėmų langus, apskritai suvaržymai remontui dideli. Savivaldybė padarė namo remonto projektą, bet lėšų jam įgyvendinti nėra, o stogas baigia nugriūti“, – skundėsi D. Meškutavičienė.
Baigiantis griūti namo Polocko gatvėje stogas kaip tik ir yra vertingiausia statinio dalis, jo kraštai gausiai išpuošti raižiniais.
Nors paveldo taisyklės draudžia, čia įstatyti plastikiniai langai.
Lėšų remontuoti nėra
Paveldo sargai stveriasi už galvos: unikali Vilniaus medinė architektūra pasmerkta, jeigu skubiai nebus rasta lėšų jai gelbėti. Kiek galima spręsti iš portalo lrytas.lt pokalbių su Kultūros paveldo departamento ir Vilniaus miesto savivaldybės atstovais, lėšų nebus rasta nei skubos, nei eiline tvarka.
„Buvome parengę sostinės medinės architektūros atnaujinimo planą. Pavyko sutvarkyti keletą namų bendromis savivaldybės ir savininkų lėšomis, bet užklupo krizė. Sostinės biudžetas šiais metais liesas, todėl nežinia kada bus pinigų medinukams atnaujinti. Tikimės geranoriškos savininkų iniciatyvos“, – sakė Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros programų vadovas Kęstutis Masaitis.
Sunku tikėtis, kad istoriškai vertingus medinukus tinkamai sutvarkys jų savininkai – tarp jų daugiau vargingai gyvenančių, probleminių šeimų, o ne pasiturinčių žmonių.
Vilnius prieš keletą metų turėjo progą gauti paramą medinei architektūrai išsaugoti iš Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos fondų, bet dėl valdininkų neapsižiūrėjimo parengė netikusį projektą.
„Gudruoliai projekto rengėjai kažkodėl įrašė sąlygą, kad visas medinis turtas turi priklausyti savivaldybei, o didžioji dauguma pastatų yra privačiose rankose. Fondas prašymą atmetė“, – apgailestavo Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Vitas Karčiauskas.
Vertybės nyksta akyse
Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento kultūros skyriaus vyresnioji specialistė Živilė Ratavičienė pripažino, kad sostinės medinio paveldo būklė yra kritiška: nėra lėšų ja tinkamai pasirūpinti, sunku sutramdyti į paveldo registrą įtrauktų namų savininkų savivalę, kurie aplipdo vertingus statinius įvairiais priestatais, remontuoja nesilaikydami paveldo reikalavimų arba visai apleidžia namą, jį pasmerkdami griūčiai.
„Vilniaus medinė architektūra – unikalus Europos miestų istorijos fragmentas, liūdna būtų jo netekti. Medinis Vilnius – tai slaviškos, lietuvių liaudies, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje madingos šveicariškos architektūros lydinys“, – pasakojo Ž. Ratavičienė.
Praėjusiame amžiuje Vilniaus medinukus naikino gaisrai, ypač dviejų pasaulinių karų metais, dabar unikalų medinio Vilniaus paveldą negailestingai pūdo laikas.
Liaudies architektūros detalės
Didžiausios kultūros paveldu paskelbtų Vilniaus medinių namų santalkos yra Žvėryne, Šnipiškėse, Antakalnio mikrorajone, prie Belmonto parko. Didelę jų dalį projektavo žinomas XX a. Vilniaus architektas Antonas Filipovičius-Dubovikas.
„Dalis jo projektuotų namų yra to meto miesto urbanistikos stiliaus, bet kai kuriuose mediniuose statiniuose, pavyzdžiui, Giedraičių gatvėje, jaučiamos ir liaudies architektūros tendencijos“, – kalbėjo Ž. Ratavičienė.
Įdomūs yra ir dvaro tipo mediniai Vilniaus statiniai, pavyzdžiui, namas Antakalnio g. 8A. Laimė, sostinėje prieš krizę spėta bendromis Vilniaus savivaldybės ir savininkų lėšomis sutvarkyti keletą paveldo vertų medinių pastatų Žvėryne.
Kaunas susitvarkė geriau
Kauno istorinių medinukų būklė iš esmės geresnė, nei sostinės. Dauguma jų naujesni, vadinamojo tarpukario „Smetonos modernizmo“ stiliaus. Kauno savivaldybė taip pat šiemet neskyrė nė lito mediniam paveldui išsaugoti, bet laikinosios sostinės medinukuose gyvena labiau pasiturintys savininkai, geriau prižiūri namus.
Tačiau Kauno kultūros paveldo skyriaus vedėjas Rimgaudas Miliukštis pripažino, kad kauniečiai iš tolo kratosi garbės gyventi kultūros paveldui priskirtuose namuose.
„Prieš keletą metų buvo atvirkščiai, vertingų namų savininkai norėjo gauti finansinę paramą remontui iš užsienio fondų. Bet jiems buvo iškelta sąlyga: namuose įrengti patalpą, kurioje galėtų lankytis turistai, veikti bendruomenės. Savininkai tuomet griežtai atsisakė projekto. Dabar gyventojai tik maldauja, kad jų namai nebūtų įtraukti į paveldo sąrašą“, – sakė R. Miliukštis.