Prieš metus, 2011-ųjų balandžio mėnesį, šilumos tiekėjai už dujas mokėjo apie 30 proc. mažiau - 1482 Lt/tne su transportavimo mokesčiu. 2010 metų balandį dujos kainavo 1355 Lt/tne, 2009-ųjų balandį - 1079 Lt/tne, o 2005 metais - vos 440 Lt/tne su transportavimo ir galios mokesčiu.
Pasak Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidento Vytauto Stasiūno, dujoms toliau brangstant, vietinio biokuro kaina išliko daugiau nei dukart mažesnė nei importuojamo kuro. „Šilumos ūkio orientacija į biokurą yra pagrindinis ginklas siekiant stabilių, nepriklausomų nuo dujų kainos, šilumos kainų“, - sakė V. Stasiūnas.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) duomenimis, miestuose, kuriuose gamtinės dujos yra pagrindinis kuras šilumos gamyboje, vidutinė šilumos kaina balandžio mėnesį buvo apie 30 ct/kWh. Tarp šių miestų - Prienai, Alytus, Joniškis, Trakai, Druskininkai, Anykščiai, Šalčininkai, Kaunas, Šiauliai, Vilnius, Jonava, Klaipėda, Marijampolė, Visaginas.
Tuose miestuose, kuriuose vietinis biokuras yra pagrindinis kuras šilumos gamyboje, vidutinė šilumos kaina balandžio mėnesį buvo apie 22 ct/kWh. Vidutiniškai tiek moka Tauragės, Radviliškio, Molėtų, Utenos, Širvintų, Raseinių, Ignalinos, Varėnos, Šilalės, Birštono, Mažeikių, Kretingos, Lazdijų, Švenčionių, Kelmės, Šilutės ir Plungės gyventojai.
Šiuo metu iš biokuro Lietuvoje tepagaminama apie 20 procentų centralizuotai tiekiamos šilumos. „Biokuro išteklių Lietuvoje pakanka, kad galėtume visus 100 procentų šilumos gaminti iš vietinių atsinaujinančių išteklių“, - sakė V. Stasiūnas.
Remiantis Lietuvos energetikos instituto, Kauno technologijos universiteto, Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos ekspertų išvadomis, Lietuvos atsinaujinančių energijos išteklių atsargos yra didesnės nei visos šalies poreikis šilumos gamybai.
Švedijoje, kurios šilumos ūkis laikomas vienu moderniausių Skandinavijoje, iš biokuro pagaminama net 80 proc. šilumos, tiekiamos centralizuotai.