Apžiūrėdamas Lietuvos peiliadirbių darbų parodą pradedi abejoti, ar teisingas posakis „Bijok ne peilio, bijok šakutės: vienas dūris - keturios skylutės“. O galiausiai supranti ir priežastis, kodėl grybų karą laimėjo žmogus.
Vis dėlto peilininkų darbus dažniausiai užsako ne grybautojai. Lietuvos peilininkų asociacijos pirmininkas Vladas Naus teigia, kad net medžiotojai ne visada vertina gerą peilį - šautuvui skiria 15 tūkstančių litų, o už tvirtas ašmenis 500 litų pagaili.
„Keista, kai žmogus pamato neva medžioklei skirtą kinišką peilį ir susigundo juokinga 50 litų kaina. Mokėti 500 litų jiems atrodo nesąmonė“, - stebisi V. Naus. Anot jo, mažai tikėtina, kad už pusšimtį litų įsigytas peilis kaups trofėjų istoriją ir bus toks, kurį rodydami seni medžiotojai didžiuojasi, kiek daug šernų ir stirnų nulupo.
V. Naus pastebi, Lietuvos medžiotojai - pragmatikai, jie nėra aistringi peilių kolekcininkai.
Gaminti peilius išmokė Sibiras
Sovietų Lietuvos gamyklose dirbo gausybė šaltkalvių. Su įrengimais dirbantys specialistai padarydavo žymiai geresnius peilius, negu būdavo galima įsigyti parduotuvėse.
„Ir sovietmečiu, ir dabar peilių galima nusipirkti parduotuvėse, tačiau visuomet buvo žmonių, kurie peilius gamina patys. Žinoma, sovietmečiu pasiūla buvo labai ribota. Todėl peiliams gaminti meistrai naudojo tokį plieną, kokį tuo metu pavykdavo gauti - peiliu paversdavo automobilio variklio vožtuvą ar lingės gabalą“, - apie tai, kad dar ir dabar lietuvių virtuvės stalčiuje galima rasti aštrų senuką, gimusį sovietinės gamyklos šaltkalvio rankose, kalba V. Naus.
Koks peilis labiausiai tinka jam pačiam, V. Naus suprato, kai teko daug darbuotis per ekspedicijas Sibire.
„Peilis, kaip ir kirvis, buvo kasdien naudojamas įrankis. Kai dažnai naudoji įrankį, ateina patirtis. Tarkim, turime atsuktuvą. Jeigu dažnai sukioji varžtus, pradedi kreipti dėmesį į rankeną - tai kažkas nepatogu, trina, galbūt galvutė per minkšta ar per siaura... Naudojimo sąlygos formuoja poreikį, kurį geriausiai gali patenkinti pats. Viena iš mano specialybių - šaltkalvis. Todėl bazines žinias apie metalus, peilių gamybą įgijau su išsilavinimu“, - per peilių parodą Vilniuje pasakojo V. Naus.
Šią savaitę paroda veikia Kaune, meno galerijoje „MJ studija“ (Rotušės a. 1).
Parodoje galima išvysti penkiolikos peiliadirbių iš įvairių Lietuvos vietovių gaminius. Daugiausia eksponatų - iš plieno. Tačiau yra pagamintų ir iš žvėries rago. Jų autorius - Virginijus Narkus. „Peilis iš rago pjauna, tačiau jį sunku galąsti. Šis eksponatas yra meno dirbinys - praktiškai jo nepanaudosi“, - atkreipia dėmesį Peilininkų asociacijos pirmininkas.
Pasak V. Naus, mokydamiesi amato, tyrinėdami madas Lietuvos peilių meistrai dažnai žvelgia į skandinavų gaminius. Lietuvių kūryba priklauso nuo to, kuo domisi kiekvienas individualiai - ar kariniais, ar medžiokliniais, ar žvejybos. Skandinaviškų peilių gamybos technologija mūsų meistrams yra paranki tuo, jog labai supaprastinta - iš ruošinių peilius galima pasigaminti buitinėmis sąlygomis. Parodoje apžiūrint Lietuvos peiliadirbių darbus skandinavų įtaką nesunku atpažinti. Skandinaviška peilių gamyba - tarsi mokykla, kurią lengviausia pereiti.
„Meistras gali pagaminti puikų peilį, tačiau jo niekas nepirks. Meistrui jis bus tobulas ir teisingas, o pirkėjams atrodys nepatrauklus. Todėl peilis, pasigamintas asmeniniam naudojimui ir skirtas klientui gundyti, gali būti labai nepanašūs. Mūsų srities rinkodara taip pat neaplenkia - jos įtaka žmonių pasirinkimui labai stipri. Rinkodara diktuoja dydžius, formas, medžiagas, - dėsto pašnekovas. - Jeigu meistras ketina pagamintą įrankį parduoti, jis turi prisitaikyti prie pirkėjų pageidavimų ir įsivaizdavimų, kaip tas įrankis turi atrodyti.“
Apie peilius išmanančių vyrų nėra daug
Vienus pirkėjus suvilioja amerikiečių filmai ir kompanijos SOG istorijos apie Vietnamo karą, antri žavisi japonišku VG-10 plienu ir „Spyderco“ peilių gamybos technologijomis, tretiems užtenka kišenėje jausti raudoną šveicarų armijos lenktinį.
„Peilių pasirinkimas priklauso nuo supratimo, - V. Naus randa palyginimą su automobiliais. - Iš pradžių žiūri, kad būtų gražus, didelis, įmantrios išvaizdos. Po to pradedi žiūrėti, kas yra po variklio dangčiu. Galiausiai įvertini automobilio technines-eksploatacines savybes. Situacija su peiliais yra panaši - mėgėjas ir profesionalas domisi skirtingais dalykais. Tačiau vyrų, išmanančių apie mašinas, Lietuvoje yra kur kas daugiau, negu daug žinančių apie peilius.“
Todėl stokojant žinių, bet norint gero peilio V. Naus siūlo rasti patikimą meistrą: „Yra koncernai, kurie gamina automobilius. Per ilgą laiką jie užtarnauja gerą reputaciją, pasitikėjimą. Žmogus gali nenusimanyti, kas yra po variklio dangčiu, bet jis žino, kad nusipirkęs šios bendrovės automobilį sėkmingai važinės ir neturės rūpesčių.
Jeigu esi mechanikas, tai gali apžiūrėti ir nežinomo gamintojo automobilį. Tyrinėji, kaip jis padarytas, kokia jo kokybė ir, įvertinęs būklę, nusiperki. Kalbant apie peilius, tokių žmonių yra labai nedaug. Todėl reikėtų orientuotis į tuos gamintojus, kurie pelnė pasitikėjimą.“
Peiliadirbiai taip pat turi savo pikasų ar van gogų - darbų vertė auga kartu su meistro vardo garsumu. „Senesnes peiliadirbystės tradicijas turinčiose JAV daugybė atvejų, kai žmogus nusiperka peilį už 300 dolerių, o po kiek metų sužino, kad peilis jau vertas 3000 dolerių, nes meistras tapo labai garsus ir vertinamas“, - teigia V. Naus. Pasak jo, iš paprasto peilio reikalaujama labai nedaug - kad ašmenys gerai galąstųsi, lengvai ir ilgai pjautų.
„Todėl medžiagas galima rinktis pačias paprasčiausias. Taip pavieniai meistrai gali konkuruoti su peilių pramonės gamybos milžinais. Turint žinių ir sugebėjimų iš medžiagų, kurios yra po ranka, galima išspausti tas pačias savybes“, - tikina peiliadirbys. Iš metalo laužo, kuris voliojasi po mūsų kojomis, peilius geriausiai sekasi gaminti kalviams, nes jie turi sąlygas medžiagas apdirbti - neblogą peilį gali padaryti ir iš sąvartyne rastos automobilio lingės.
O šedevrams keliami aukštesni reikalavimai - čia jau prasideda graviravimo menas, juvelyrika, tapyba ant kaulo... Tačiau meistras turi nepamiršti, jog išpuoštas peilis privalo išlaikyti funkcionalumą.
Pasak V. Naus, meistrai netiki, kad vieni kitiems dovanodami savo peilius susipyks - asociacija gyvena draugiškai.
Lietuviai sugeba pagaminti Damasko plieną
Parodoje galima išvysti peilius su išgraviruotomis raidėmis GIKO. Šį ženklą iš savo tėvo paveldėjo Tomas Kučiauskas ir dabar sėkmingai garsina. Lietuvio daromus medžioklinius peilius perka Europos, Rusijos, JAV gyventojai.
„T. Kučiauskas suformavo nuosavą medžioklinio peilio koncepciją bei originalų, nesunkiai atpažįstamą dizainą.
Tomas yra vienintelis profesionalas, kuris pragyvena iš to, kad daro peilius. Visi kiti Lietuvos meistrai greta peilių gamybos turi darbą, verslą ar kokį kitą užsiėmimą, iš kurio gauna pajamų. Tad vieni meistrai peilių gamybai skiria didesnį dėmesį, kiti mažesnį, bet gyvena ne tik iš peilių. Išskyrus GIKO“, - apie lietuviškų peilių tarptautinį pripažinimą pasakoja Peilininkų asociacijos vadovas.
Į Lietuvos peiliadirbystės istoriją įsilieja ir Damasko plieno raštai. Saulėje žaidžiantys ašmenų ornamentai - jau seniai ne vien sirų, arabų ar persų privilegija. „Žiūrint istoriškai, pati Sirija gamino labai nedaug plieno. Damaskas garsėjo ginklakaliais, o į Siriją plieno ruošiniai atkeliaudavo iš Indijos, kur lydydavo plieną. Sirai iškaldavo kardą, durklą ar kitokį ginklą ir parduodavo, taip įrašydami Damasko vardą į peiliadirbystės istoriją“, - pasakoja V. Naus.
Damasko plienas yra gamybos technologija. „Todėl damaskinio plieno negali būti geriausio. Šį plieną lyginti su kitais, kalbėti apie jį, galima kaip apie sumuštinį. Pavyzdžiui, ar sumuštinis yra geriau už paprastą riekę batono? Juk priklauso nuo to, kaip suteptas tas sumuštinis?“ - vaizdingais palyginimais kalba pašnekovas. Pasak jo, viskas priklauso nuo to, ką meistras „įdeda į paketą“ ir ką siekia padaryti: ar medžioklinį peilį, kuris lengvai perkerta kaulą, ar žvejybos peilį, kuris būtų gražus ir nerūdytų. Du skirtingi poreikiai - du skirtingi damaskiniai plienai. Įrankis gaminamas atsižvelgiant į jo paskirtį.
Damasko plienui pagaminti reikalinga kalvė - auksinių šaltkalvio rankų neužtenka.
Tačiau kitaip negu sovietiniais metais, dabar paprasta įsigyti kokybiško metalo plokštelę, iš kurios nesudėtinga išsipjauti ruošinį, jį apdoroti ir turėti gerą peilį. Taip daro ne vienas Lietuvos peilių meistras.
Užtat lenktinis peilis lietuvių peiliadirbiams - dar didelis iššūkis. „Ar yra skirtumas tarp sugebėjimo pagaminti karutį ir automobilį?“ - juokais klausia V. Naus, lygindamas sugebėjimą pagaminti lenktinį peilį ir ištisinį. Galbūt todėl parodoje lietuviškų lenktinių peilių neišvysite. „Lenktinuke turi suderinti ir mechaniką, ir užraktus, visą konstrukciją, kad peilis veiktų tvarkingai. O gamindamas išilginį peilį žaidi su forma...“, - aiškina V. Naus.
Rodydamas lietuvių meistrų darbus pašnekovas į rankas paima patį didžiausią eksponatą.
„Šis peilis labai tinka iškyloms gamtoje. Juo galima ir mėsą nuo iešmo nuimti, ir malką perskelti patogu. Puikus dalykas norint pasipuikuoti prieš draugus“, - šypsosi V. Naus. O pats išvykai į gamtą pasirinktų kur kas mažesnį ir universalesnį: „Štai šis padarytas iš geriausiai peiliui tinkančio plieno. Tvirta kriaunų medžiaga. Išbandytas ir medžioklėje.“ Atrodo, kad nuo tokio peilio ašmenų - ir mėsos gabalėlis gardesnis. Bet ar valgant nuo peilio nebūsi piktas?
V. Naus juokiasi ir tikina, kad peiliadirbių patirtis rodo, jog pyktis ant ašmenų neauga - valgant nuo peilio svarbiausia neįsipjauti liežuvio.