Praėjusį penktadienį Vilniaus miesto savivaldybę ir Kultūros paveldo departamentą užgriuvo pranešimai, jog be leidimų ir kaimynų sutikimo griaunama vertingo namo Totorių g. 19 dalis.
Portalo lrytas.lt žurnalistai pamatė besidarbuojančius statybininkus, jiems talkinančius Senamiesčio vargetas: iš pusės namo likę tik griaučiai.
Tačiau Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Vitas Karčiauskas nuramino: namas ne griaunamas, o perstatomas, nes jis buvo avarinės būklės ir tapo grėsme aplinkiniams gyventojams.
„Pagal įstatymą, kai namas yra avarinės būklės, dokumentus galima tvarkyti paraleliai statybos darbams. Šio namo perstatymo projektas yra, statytojas įsipareigoja atnaujinti statinį taip, kad išliktų jo originali išvaizda. Žinoma, mūsų inspektoriai kitą savaitę patikrins, ar neviršytos projekte nustatytos pertvarkymo normos“, – pažadėjo V. Karčiauskas.
Namo, parduodamo iš varžytinių, savininko įgaliotas atstovas portalui patvirtino, jog pagrindiniai perstatymo darbų dokumentai yra, kiti bus greitai parengti. Jis užtikrino, jog po atnaujinimo 1860 metais statytas namas Totorių gatvėje atrodys taip pat, kaip anksčiau.
Vilniečių, išgirdusių Senamiestyje kaukšinčius statybininkų plaktukus, jautri reakcija rodo, kad sostinės gyventojai nepasitiki paveldą saugojančių institucijų galiomis ir uolumu.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė pritarė, kad valdininkai neretai lengva ranka duoda leidimus arba pražiopso neleistiną plėtrą sostinės paveldo zonoje.
Kaip pavyzdį ji nurodė daugiabučio statybą Klaipėdos gatvėje, prie miesto gynybinės sienos.
„Naujas statinys tikrai neatrodys darnus su istorine Vilniaus architektūra. Bet jau nieko nepadarysi, visi leidimai gauti. Aš kartais net klausiu valdininkų: už kiek jūs pardavinėjate leidimus?“, – piktinosi G. Drėmaitė.
Ji pabrėžė, kad tik paskutinę akimirką pavyko sustabdyti modernaus namo ir požeminių garažų statybą buvusio „Naručio“ viešbučio kieme, žydų bendruomenės protestai pristabdė modernias statybas už Karaliaus Mindaugo tilto, nes ten galimai buvo žydų kapinės.
„Kalvarijų gatvės pradžioje stovi gražūs rūmai, bet vaizdą darko pašonėje išdygęs stiklainis. Ne kas nors kitas, o architektai bjauroja Senamiestį. Juk senasis Vilnius unikalus, jį reikia saugoti kaip trapų žaisliuką, o ne daryti bet kaip už didelius pinigus“ – kalbėjo G. Drėmaitė.
Autentiškos architektūros saugotoja net abejoja, ar puošia miestą dešiniajame Neries krante išdygę dangoraižiai, kuriais didžiuojasi modernią architektūrą mėgstantys vilniečiai.
G. Drėmaitė atkreipė dėmesį, kad užsieniečiai mūsų Senamiestį tausoja labiau, nei patys vilniečiai: Didžiojoje gatvėje esančios Švedijos diplomatinės atstovybės darbuotojai rūpestingai išklausinėjo, kokiais dažais ir spalva galima perdažyti ambasados pastatą, o greta esančios parduotuvės savininkai, neatsižvelgdami į paveldo zonos reikalavimus, įrengė didelę vitriną.
Vis tik Kultūros paveldo komisijos pirmininkė pasidžiaugė, kad yra verslininkų, tausojančių Vilniaus senamiesčio vertybes, padedančius jį išsaugoti. Kaip teigiamą pavyzdį G. Drėmaitė paminėjo pramogų verslo įstaigą, įsikūrusią „Pergalės“ kino teatre: pastato autentiškumą savininkas išsaugojo.
Taip pat G. Drėmaitė gerai atsiliepė apie buvusių sovietinių gamyklų zonos Užupyje panaudojimo projektą: jos nuomone, projektas atitinka Senamiesčio paveldo išsaugojimo reikalavimus.