Šaltibarščiai – tikras lietuviškas patiekalas, valgomas per karščius? Iš pirmo žvilgsnio, taip. Ir net pakankamai įvertintas: antai „Bernelių” užeiga šiai rūgpienio ir burokėlių marmalynei parūpino tautinio paveldo sertifikatą.
Aukščiau iššokti vargu ar pavyks: tai nėra toks produktas, kuriam ES galėtų suteikti vieną prestižinių ženklų – „Garantuotas tradicinis gaminys” (GTG), „Saugoma kilmės vietos nuoroda” (SKVN) ar „Saugoma geografinė nuoroda” (SGN).
Priežastis paprasta – vienokius ar kitokius šaltibarščius ruošia ir kitos tautos. Tačiau Lietuvoje nestinga išskirtinių maisto produktų, tik jų gamintojai kažkodėl kuklinasi ir neskuba jais girtis visai Europai.
Kepėjus tenka įkalbinėti
Mūsų šalies kulinarijos pasididžiavimu laikomas šakotis, nors ir kiti turi kai ką panašaus – pavyzdžiui, vokiečiai kepa „bankuchenus”.
Lenkai – irgi. Kaimyninės valstybės konditerininkai netgi pasistengė ir savo šalies patentų biure įregistravo prekės ženklą „Sekacz”. Tai jie padarė dar 2005 metais.
Tačiau tai nebūtų kliūtis lietuviškam šakočiui patekti į ES Tradicinių gaminių registrą. Visa bėda, kad patys kepėjai to nelabai nori.
„Kalbinome ne vieną šakočių kepėją. Bet neradome tokio, kuris imtųsi iniciatyvos, suburtų kitus konditerininkus ir pateiktų paraišką”, – sakė Žemės ūkio ministerijos Kokybės politikos departamento specialistė Jolita Martutaitytė.
Susivienyti neįmanoma?
„Susivienyti konkurentams? Lietuvoje? – šyptelėjo šakočius kepančios įmonės „Romnesa” savininkas Romualdas Spulis. – Tai neįmanoma.”
Verslininkai brangina laiką ir visur ieško naudos. GTG ženklas, anot R.Spulio, nors ir suteiktų garbės, nepadidintų nei jų apyvartos, nei nutiestų prekybos kelių į kitas šalis.
„Penkiolika metų kepame šakočius, bet juos parduoti užsienyje nerandame galimybių, nors daug pinigų išleidžiame dalyvaudami tarptautinėse parodose ar ieškodami kitokių prekybos kontaktų”, – pasakojo „Romnesos” savininkas.
Pateikė dar 4 paraiškas
Šiuo metu Lietuvai tenka tenkintis tik tuo, kad ES Tradicinių gaminių registre yra atsidūręs lietuviškas skilandis. Jį puošti GTG ženklu turi teisę trys mėsos perdirbimo įmonės – „Biovela”, „Nematekas” ir „Grimeda”.
Šiemet vasarį registre atsidūrė ir Seinų-Lazdijų krašto medus. Paraišką Lietuvos bitininkai pateikė ne vieni, bet kartu su bičiuliais iš Lenkijos.
Ant medaus, kurį bitės suneš jau šį pavasarį, indelių jie galės klijuoti ženklą „Saugoma kilmės vietos nuoroda”.
Europos Komisija yra gavusi dar keturias paraiškas: ES Tradicinių gaminių registre vietos ieškoma žemaitiškam kastiniui, „Liliputo” sūriui, lietuviškam varškės sūriui ir „Stakliškių” midui.
Už varškės sūrius mūru stoja Lietuvos pienininkų asociacija „Pieno centras”, vildamasi, kad ant jų galės klijuoti ženklą SGN ir taip eksporto rinkose pelnyti pirkėjų dėmesio.
Siekia aplenkti lenkus
Kadangi „Stakliškių” midų gamina tik „Lietuviškas midus”, bendrininkų, su kuriais galėtų vienytis kovodama dėl SGN ženklo, jai ieškoti nereikėjo.
„Liliputo” sūrį įregistruoti norinti Lukšių pieninė turi savų motyvų.
Pasak bendrovės vadovo Genadijaus Butkaus, šis sūris yra eksportui skirtas gaminys, kuriam ženklas, liudijantis apie kulinarijos paveldą, suteiktų konkurencinio pranašumo.
„Panašų sūrį bandė gaminti lenkai. Todėl reikėtų „Liliputą” kuo skubiau įregistruoti ir taip užsitikrinti, kad tai mūsų, lietuviškas, produktas”, – sakė G.Butkus.
Jo vadovaujama įmonė paraišką Žemės ūkio ministerijai, o per ją – ir Europos Komisijai pateikė pernai.
Tenka ilgokai palaukti
Anot J.Martutaitytės, kelias į Europos Sąjungos Tradicinių gaminių registrą – ilgas. Pavyzdžiui, registruoti lietuvišką skilandį truko net penkerius metus.
„Bet Europos Komisija šiuo metu trumpina procedūras ir stengiasi greičiau išnagrinėti paraiškas. Per kiek laiko tai įvyksta, priklauso ir nuo parengtų paraiškų kokybės, ir nuo to, ar komisijai kyla papildomų klausimų”, – sakė ŽŪM atstovė.
Trumpiausias laikas, per kurį EK priima sprendimą, – pusantrų ar dveji metai.
Kaimynai – apsukresni
Vincentas Sakas
Mitybos ir kulinarijos ekspertas
„Lietuva turi bene turtingiausią Europoje kulinarijos paveldą. Tik tuo paveldu užsiima neišmanėliai. Todėl, net ir turėdama būrį savų mitybos specialistų, mūsų šalis trypčioja vietoje.
Kita vertus, nebegalėtume kaip kulinarinio paveldo registruoti jokių kepinių: juk nebėra gerų javų, tad nėra ir gerų miltų.
Mėsos gaminiai? Nebeauginame tų veislių gyvulių, kurių kilmė būtų lietuviška. Pieno produktai? Net ir karvių veislės – jau nebe tos.
Žinoma, jei laikysimės tik tokio požiūrio, tai iš esmės niekur pasaulyje nebegali būti tikro kulinarijos paveldo.
Tačiau didžiausia mūsų bėda, kad aplinkinės tautos pasiima lietuviškas receptūras, jas įregistruoja ir pasisavina mūsų gaminius. Juk ir degtinę pirmieji išmoko varyti lietuviai, dėl to net ginčytis neverta. Bet kažkas ėmė ir užregistravo ją kaip „vodką”, tad ji – jau nebe mūsų nuosavybė.
Tačiau šakotis tikrai nėra mūsų kulinarijos paveldas. Jis priklauso vokiečiams. Beje, didžkukuliai irgi nieko bendra neturi su mūsų šalimi: juos po Pirmojo pasaulinio karo į Lietuvą atvežė žydai.”
Gamybos patirtis – iš kartos į kartą
GTG nuoroda gali būti suteikta produktui, kurio viena ar keletas savybių išskiria jį iš panašių produktų grupės, o pavadinimas yra specifinis arba nurodo tam tikras produkto savybes.
Produkto išskirtinumas įgyjamas dėl žmonių gebėjimo gaminti jį per amžius nepakitusiu būdu iš tradicinių žaliavų, tradicinės sudėties.
Pavyzdžiui, GTG nuorodą turi itališkas mocarelos sūris, ispaniškas Serano („Jamon Serrano”) kumpis bei kiti produktai.
Tikro kietojo parmidžano sūrio pavadinimas yra „Parmigiano Reggiano”, jo etiketėje yra SKVN ženklas. Jis gali būti gaminamas tik Parmos regione iš gegužę–lapkritį pamelžto karvių pieno.
SGN nuorodą turi ir Parmos regione gaminamas produktas – Parmos kumpis.
Jis gaminamas tokiu pat būdu kaip ir prieš šimtą metų, griežtai laikantis nustatytų reikalavimų: pavyzdžiui, kiaulės turi būti mažiausiai 4 mėnesius šeriamos parmidžano išrūgomis. Būtent ši raciono dalis suteikia kumpiui išskirtinio skonio.