Be įsipareigojimų
„Kai užsiknisome mieste, viską ten ir palikome. Tiesiog atsivežiau čia šieno „kitkas“, sukroviau kupetą. Toks įdomus pastebėjimas: gyvenant lauke, žiemą, kai temperatūra -14, nusirengi nuogai ir tau nėra labai šalta“, - pasakoja Vytautas. Šiandien jiedu su Egle jau miega patogioje lovoje savo namuose, pačių nulipdytuose iš molio ir šiaudų. Per metus susimoka 150 litų už elektrą. Ir tai vienintelis jų įsipareigojimas.
„Mano tikslas – kad šeimai, neturinčiai didelių pajamų, nereikėtų eiti į banką, kad ji galėtų už minimalias sąnaudas pasistatyti 120-150 kv. m namą. Molis – vietinis, šiaudai – irgi vietiniai, medis kainuoja iki 300 litų. Dar stogas ir langai kažkiek. Tarkime, mums tokia „vitrina“ kainavo 30 litų, rėmas – apie 70 litų.
Toks namas atlieka tas pačias funkcijas, tik neturi visų tų formaldehidų, kurie iš dažų skiriasi ir smirdi. Toks gyvenimo būdas suteikia naujų pojūčių. Kai pravažiuoja mašina, gali net negirdėti, bet užuodi. Arba jauti, kad kaimynas už poros šimtų metrų pasikvėpinęs eina, girdi, kaip kaimynės žąsys už poros kilometrų girgena. Mieste žmogaus pojūčiai atbukę. O dabar paimi telefoną ir jauti, kaip jis kažkokį foną sukuria“, - gyvenimo gamtoje pasekmes dėsto Vytautas.
Kraštutinumai
Nors šiandien jo gyvenimas sukasi apie molinius namus, jis nesijaučia nutolęs nuo kūrybos. Priešingai, sako kasdien kuriantis, nes menas – „tai aplinkos kūrimas“. O Vytauto aplinkoje pagrindiniu smuiku griežia žodis „laisvė“.
„Aš čia visur galiu atsisėsti, ką noriu daryti. Mieste tu turi tik atrėžtą betono lopą ir visi, kas netingi, tave varžo. Atsigulk ant šaligatvio, atsisėsk parke ant žolės, sakys: „Gal tau bloga?..“ Kai mes čia ilgesnį laiką pagyvenome ir vėl nuvažiavome į miestą, pirmas įspūdis buvo, kad mieste žmogui visiškai nėra vietos. Tu niekur negali jaustis laisvas. Turi apsirengti, atrodyti, yra masė apribojimų, ypač tuose daugiabučių rajonuose. Todėl toks gyvenimo stilius, kaip mūsų, turi daug privalumų. Aišku, nuolat esi tarp dviejų polių, nes tradicinis gyvenimo būdas palieka vėžes.
Menininkai kartais rengia tokius vakarėlius, sueina visokie žvaigždės ir ne žvaigždės. Ir mes ten pasipuošę nuvykome. Pamenu, grįžtame rudenį, čia dar buvo toks stogelis, nusikabinau savo suglamžytą švarką ir pradėjau juoktis, kad mes neturime kur eiti. Grįžome į mišką. Belieka staugti kaip vilkui. Todėl tai, ką aš dabar kalbu, eiliniam žmogui gali pasirodyti egzotika, kraštutinio gyvenimo forma. Papasakoti gana sunku, kol pats to neišgyvenai.
Tai suteikia laisvę. Ir tau vis vien, ar tu neteksi darbo, ar turėsi pinigų, ar jų neturėsi, ar turėsi būstą, ar ne. Atsimenu, kaip mus tai spaudė, kai tik išėjome ir susidūrėme su realybe. Saulė, vėjas, šaltis, lietus, o tu neturi kur įeiti. Pradžioje tai spaudžia smegenis. Bet iki tam tikros ribos. Dabar mes apie tai visiškai negalvojame. Ir tai – dėl viso to, ką čia matote.“
Turtai
Dar viena gyvenimo gamtoje pasekmė – šiandien Vytautas jaučiasi kur kas geriau, nei būdamas 20-ies. Pėstute įveikti keletą kilometrų iki kaimynės jiems su Egle – ne iššūkis, o kasdienybė.
„Aš noriu ne šokiruoti, bet parodyti visiškai kitą požiūrį į elementarias gyvenimo vertybes. Kas yra turtingas žmogus? Esu sutikęs daug turtingų žmonių, kurie dirba po 12 valandų per parą ir neturi laiko pagulėti pievoje. Nors tai – galbūt vienintelis jo noras. Turėdamas tiek pinigų, tiek milijonų kišenėje, jis negali daryti bet ko, nes pirmiausia turėtų likti vienas. O kada jis bus vienas, jei yra užimtas 12 valandų per parą?
Tad kyla klausimas, ko gailėtumeisi, jei tai būtų paskutinė tavo gyvenimo diena? Juk nesigailėtum, kad neuždirbai paskutinio milijono, kad nepanaršei internete, kad neperskaitei spaudos. Ilgėtumeisi kažko visai kito. Jurgos Ivanauskaitės frazė: „Nesigailėtum nepanaršęs dar porą valandų internete.“ Aš ir sakau savo tėvui: „Išėjau į pensiją, tėvai.“ Tik nelaukiau tų 60 metų, nes nemanau, kad jie man duos pensiją, esant dabartinei ekonominei, demografinei situacijai. Mūsų pensija štai – pomidorai auga. Tik, aišku, nuo kompiuterio nuėjęs aš irgi turiu perprasti, kaip čia kas auga...“
Šis tekstas publikuojamas internetiniame žurnale „Lamų slėnis“.