Buvę „Snoro” savininkai V. Antonovas ir Raimondas Baranauskas iki šiol tebegyvena Londone. Bet anglų teisėsaugos pančiai jiems švelnėja.
Neseniai Londono Vestminsterio teismas nusprendė, jog šiems vyrukams nebereikės registruotis policijoje.
Byla dėl jų perdavimo Lietuvai bus nagrinėjama tik liepą, nes mūsų šalies prokurorai britams gegužės pradžioje pateikė naują Europos arešto orderį. Bene svarbiausias jo pakeitimas: V. Antonovas ir R. Baranauskas kaltinami iššvaistę jau nebe 987 milijonus, bet 700 mln. litų.
Su Londone įsikūrusios „Converse Group” savininku V. Antonovu buvo susitikęs Latvijos verslo žurnalo „Kapitals” vyriausiasis redaktorius Agnis Buda.
Nors daugiausia buvo kalbama apie V. Antonovo verslą Latvijoje („Krajbanka”, „AirBaltic” ir t.t.), palikti mūsų valstybę nuošalyje buvo neįmanoma.
Pateikiame įdomiausias interviu ištraukas.
– „Converse Group” veikla buvo gana plati: Didžioji Britanija, Olandija, Lietuva, Latvija ir t.t. Kada pradėjo byrėti ši investicinė imperija?
– Viskas įvyko gana paprastai. Dėl SAAB mes jau buvome pasiekę atitinkamų susitarimų, suvokėme, kaip reikia bendrauti su „General Motors” (tuometė SAAB savininkė. – Red.). Jau po SAAB griūties vienas „General Motors” vadovų atvirai pripažino, kad niekada nebuvo nusiteikęs prieš V.Antonovo investiciją į šią kompaniją.
Kaip žinoma, „Snorui” priklausė trečdalis didžiausios Lietuvoje žiniasklaidos grupės „Lietuvos rytas” akcijų.
Tai išties gera kompanija, puiki. „Lietuvos rytas” visada gana aiškiai reiškė savo požiūrį į Lietuvos prezidentę ir Vyriausybę.
Būtent tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvos valdžios įstaigos klastingai pagrobė banką 2011 metų lapkričio 16 dieną. Dėl šio užgrobimo yra daug neaiškumų.
Antai ponas Neilas Cooperis (dabartinis „Snoro” bankroto administratorius. – Red.) viename interviu aiškina, kad negali prisiprašyti buvusių akcininkų V. Antonovo ir R. Baranausko paramos bankui likviduoti. Tai yra grynas melas.
Net jūs mane gana paprastai radote Londone. Aš čia sėdžiu apsivilkęs marškiniais ir pasirišęs kaklaraištį biure, nė nuo vieno žmogaus nesislepiu.
Maža to, ponas Simonas Freakley (laikinasis bankroto administratorius. – Red.) buvo susisiekęs su manimi. Aš turiu įrodymus – elektroninį susirašinėjimą su jo teisininkais. Tačiau po to jis iškilmingai dingo.
Viską galima paprastai paaiškinti: Lietuvoje šįmet įvyks parlamento, kitąmet – prezidento rinkimai. „Snoras” yra (teisingiau kalbant, buvo) idealus instrumentas siekiant finansuoti politinius procesus.
„Snoras” buvo žiniasklaidos grupės, kuri aiškiai reiškė savo nuomonę apie Vyriausybę ir prezidentę, vienas savininkų.
Štai ir viskas. Tie žmonės susprogdino granatų ryšulį ir dabar patys šaukia, kad banke – skylė.
Įsivaizduokite, kad pirmiausia į jūsų butą įsilaužia čigonai ir viską apverčia aukštyn kojomis, o ateina kiti žmonės ir sako: „Mes čia gyvensime. Bet kur yra arbatinukas? Mes kažkaip jo negalime rasti.”
– Neblogas palyginimas?
– Taip. Bankas dabar yra nevaldomas.
Nesuprantu, kodėl buvo pasamdyti užsienio šalių konsultantai – pagal Lietuvos įstatymus tai draudžiama. Kodėl pasirinkta tokia keista kompanija, man irgi neaišku.
Latvijoje (ten likviduojamas „Snorui” priklausęs „Latvijas Krajbanka”. – Red.) vis dėlto viskas vyko kur kas civilizuočiau – banko administratoriumi buvo paskirta „KPMG Baltic”.
Kaip gali ponas, iki šiol niekada nebuvęs Lietuvoje, įvertinti lietuvių banko aktyvus ar jų kokybę, jei apie tai nieko nenutuokia, tik paskui pasakoja, jog dingo 500 milijonų litų. Tegul pasiteirauja savo teisininkų, tegul jie jam paaiškina, kad niekur jokie pinigai nedingo.
Mes visada veikėme skaidriai, už viską buvau atsakingas, visos kompanijos atvirai priklausė man ir niekas nieko neslėpė. Be to, kvaila būtų vogti pinigus iš savo banko.
Antra – gal aš nesu pernelyg protingas žmogus, tačiau tikrai neskrisčiau iš Kijevo į Londoną, jeigu būčiau pavogęs milijardą. Važiuočiau namo į Rusiją.
Vien dėl to, kad Rusija neperduoda užsieniui savo piliečių. Tačiau pavogti ir dar paslėpti milijardą šiuolaikiniame pasaulyje nėra įmanoma.
Normaliems žmonėms aišku, kas įvyko. SAAB, kuri liko be finansavimo ir be šeimininko, bankrutavo. Tai, kas įvyko Latvijoje, žino visi.
Sporto ir žiniasklaidos kompanija, kuri buvo viena didžiausių Jungtinėje Karalystėje, žlugo, nors ir nebuvo ėmusi nė cento iš „Snoro” ar „Latvijas Krajbanka”.
Visos kompanijos, kurios man priklausė, yra arba mirusios, arba leisgyvės.
Buvau priverstas parduoti savo bankus už grašius.
Kartą susitikęs su Lietuvos banko vadovu Vitu Vasiliausku jo tiesiai šviesiai paklausiau – kodėl jūs tokie agresyvūs? Jeigu jūs taip norite atimti iš mūsų turtą, mes jums visa tai ramiai perduosime be nereikalingų nemalonumų.
Tačiau tą pačią dieną, kai jie atėmė banką, sužlugdė ir visą grupę, kurioje dirbo keli tūkstančiai žmonių. Tai – tarsi grandininė reakcija, tik lėtesnė.
– Kada pajutote, kad Lietuvoje dirbti darosi vis sunkiau?
– Su V. Vasiliausku man pirmą kartą pavyko susitikti liepos 19 dieną. Nustebau, nes susitikimas vyko gana agresyviai.
Antrą kartą mes susitikome Lietuvos banko valdybos posėdyje kokioms 15 minučių, kai mums pratęsė leidimą. Ir viskas. Po to aš apie jį ir save tiktai skaičiau laikraščiuose. Bet akivaizdu, kad Lietuvos banko pozicija tapo gerokai agresyvesnė po to, kai pasikeitė jo vadovybė.
Likus dviem savaitėms iki lapkričio 16-osios įvykių dalyvavau Lietuvos banko posėdyje, kuriame buvo svarstomas vienintelis klausimas – leidimo būti „Snoro” savininkais pratęsimas man ir R. Baranauskui.
Viskas buvo sėkmingai patvirtinta per 15 minučių, sutarėme, kad naujas investuotojas įsigis 33 proc. banko akcijų.
Po to visi paspaudė vienas kitam ranką ir išėjo namo.
Mus nacionalizavo trečiadienį. Prieš tai dar penktadienį buvome pakviesti į Lietuvos banko posėdį, kuriame turėjo būti patvirtintas „Snoro” kapitalo padidinimas.
Mes neturėjome jokio pagrindo manyti, kad bankas gali būti pagrobtas. Būtent taip: tai „Parex banka” buvo nacionalizuotas, o „Snoras” – pagrobtas.
– Manote, kad dėl „Lietuvos ryto”?
– Įspėjimų, kad vienaip ar kitaip rašyti negalima, gaudavome visą laiką.
– Iš ko?
– Iš įvairių Seimo ir konservatorių partijos funkcionierių, prezidento administracijos. Aš neminėsiu jų pavardžių – tai padarysiu teisme.
Maniau, žurnalistas turi teisę į žodžio laisvę – jis rašo tai, ką galvoja, o toliau žmonės patys sprendžia, ar tai, ką jis parašė, yra teisybė, ar ne.
Visi kalba apie tai, kad Rusijoje nėra žodžio laisvės, bet aš tam nepritariu. Dabar supratau, kad Rusijoje jos yra kur kas daugiau nei Lietuvoje.
– Tačiau Lietuvoje daugelis verslo ir finansų sektoriaus atstovų mano, kad milijardas litų iš „Snoro” išties pradingo.
– Aš turiu visų dienų banko balansą – tai, kad „Snoras” turėjo likvidumo problemų, yra visiški kliedesiai. Mes galime tai įrodyti.
Žmonės dabar pasakoja, kad R. Baranauskas kartu su V.Antonovu kažkur pradangino milijardą.
Tegu parodo, kur jį paslėpėme, mes atiduosime!
Esame kaltinami, kad slapstėmės Londone nuo vargšių Lietuvos valdžios įstaigų. Nieko panašaus nebuvo.
Kitą dieną, kai mes patekome čia, susitikome su mūsų lietuviais advokatais ir pasakėme – esame pasiruošę bendradarbiauti ir atskrisime į Lietuvą.
Tačiau atsakymas – išduotas Europos arešto orderis.
Visiškai aišku, kad šie įvykiai turi politinę potekstę. Tyrėjams ir teisėjams daromas spaudimas. Natūralu, kad mes į Lietuvą dabar nesiruošiame vykti, nes tai tiesiog pavojinga.
– Ar vis dar tikite „Converse Group” ateities perspektyvomis?
– Apie tai kalbėti per anksti. Bet yra rusų patarlė – neturėk šimto rublių, o turėk šimtą draugų, tuomet turėsi kad ir tūkstantį rublių.
Šiuo metu aš turiu labai didelių išlaidų advokatams, teisininkams.
Jas finansuoja tie žmonės, su kuriais aš dirbau ir kuriems padėjau užsidirbti pakankamai pinigų. Todėl šiandien jie gali padėti man ir šeimai.