Girtuokliai iš užsienio maitina Lietuvos gydytojus

Iš pradžių – keletas parų toksikologijos klinikoje, o tada – grožio procedūros kosmetologijos salone.

Italų šeimos, atlydėjusios pacientę į Vilnių, vienos klinikos medikai ilgokai nepamirš.

Anaiptol ne dėl to, kad pietietiško temperamento žmonės būtų kėlę per daug šurmulio.

Paprasčiausiai jie bemaž nė per žingsnį nesitraukė nuo gydomos moters.

„Italai – šeimos žmonės. Jie labai rūpestingi. Turėtume jiems to pavydėti.

Juolab kad gydant priklausomybę, artimųjų paramos ligoniams labai reikia”, – sako Vilniaus toksikologijos klinikos vadovas gydytojas Evaldas Atkočiūnas.

Ši italų šeima atrado ne tik Vilniaus toksikologus. Vos išėjusi iš klinikos artimųjų globojama moteris atidundėjo pas plastikos chirurgus. Iš Lietuvos ji išvažiavo su dailiai pakylėtu biustu.

Į Vilniaus toksikologijos kliniką priklausomybės ligų keliai yra atvedę ne vieną pacientą iš Italijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Vokietijos, Norvegijos, Švedijos, Ispanijos, Kanados, JAV ir kitų šalių.

Pavyzdžiui, iš Anglijos, anot E.Atkočiūno, neretai atvyksta arabų kilmės žmonių.

Tai – pacientai, kuriuos gydytis ypač skatina artimieji. Dažnai jie tokiam spaudimui pasiduoda. Tai daryti juos verčia baimė, kad brolis, tėvas ar dėdė vėliau neatleis nuopuolio.

Jų gydymas, anot E.Atkočiūno, ir sudėtingas ir specifinis. Tam įtakos turi kultūros ir religijų skirtumai, net ir požiūris į dirbančias klinikoje moteris.

„Musulmoniškose tautose narkotikai ir alkoholis yra draudžiami. Jų vartojimas laikomas didele nuodėme.

Pavyzdžiui, esame gydę čečėną, kuris bijojo neatsikratęs priklausomybės grįžti į namus”, – prisiminė medikas.

„Jei tėvas sužinos, bus blogai”, – ne kartą išsprūdo iš gydomo vaikino lūpų.

Privačiose Lietuvos medicinos įstaigose užsieniečiai ieško paslaugių, sumanių medikų ir kokybiškų paslaugų. Voromis jie traukia ne tik prie grožio salonų. Vis daugiau klientų iš užsienio atvyksta ir sudėtingų, pavyzdžiui, širdies, sąnarių ar net vėžio operacijų.

Užsieniečiai, per daug nesigirdami, atrado ir toksikologų paslaugas.

Nors jos, mūsų akimis, ir brangios, jie čia palieka 3–5 kartus mažiau pinigų, nei būtų sumokėję savo valstybėje.

Priklausomybės ligų varginami žmonės patys susiranda Lietuvoje dirbančius medikus.

Dažniau pagalbos čia ieško tie alkoholizmu sergantys žmonės, kurie turi tam tikrų sąsajų su Lietuva.

Vieni – ankstesnių kartų emigrantai, kitus į mūsų šalį atveda verslo reikalai.

Treti – žmonės, turintys ryšių su dabartiniais mūsų emigrantais. Pavyzdžiui, tais, kurie Lietuvoje gydėsi priklausomybės ligas, o vėliau tai daryti rekomendavo savo draugams užsienyje.

Būna ir tokių pacientų, kuriuos toksikologams atsiunčia medicinos įstaigos – mūsiškų klinikų partneriai užsienyje.

Po kelias paras trunkančios intensyvios terapijos šie žmonės tęsti gydymo grįžta namo, pas juos siuntusius specialistus.

Žinoma, pasitaiko ir tokių turistų, kurie, užuot palaipioję Lietuvoje po piliakalnius, krinta į alaus bokalą. Galiausiai ištraukti juos iš dugno įstengia tik toksikologai.

„Yra ir tokių medicinos turistų, kurie ieško trumpalaikės pagalbos, tačiau nė neketina atsisakyti svaigalų.

Jie nori tik atsikratyti abstinencijos simptomų, atsigauti, o po to – gerti toliau”, – sakė E.Atkočiūnas.

Detoksikacija – tai alkoholio, narkotikų ar psichiką veikiančių vaistų išvalymas iš organizmo ir sveikatą trikdančių negalavimų gydymas. Lietuvoje tai – gana brangi paslauga. Bet užsienyje dažnai – net nepasiekiama.

„Vakarų Europos valstybėse tokios paslaugos teikiamos vos vienoje kitoje gydymo įstaigoje. O Jungtinėje Karalystėje jų, atrodo, apskritai nebeliko”, – pasakojo E.Atkočiūnas.

Žmonės, kurie detoksikuotis atvyksta į Lietuvą, o anksčiau gydėsi Vakarų valstybių medicinos įstaigose, turi ką palyginti.

Mūsų medikams jie išpasakoja atvirai viską, o įsidrąsinę užsimena ir apie tai, kad per keletą savaičių, praleistų savo šalies ligoninėse, gydytoją būna matę kartą ar du.

Įprasta, kad ten gydo slaugytojos. Jos padalija gydytojų skirtų tablečių, o socialiniai darbuotojai arba konsultantai stebi pacientų būklę.

Lietuvoje viskas – kitaip. Gydytojai paskiria gydymą ir prižiūri jo eigą, o nuolat klausinėdami apie savijautą ir svaiginimosi įpročius, pacientams gali net įkyrėti.

Be to, gydymas klinikose yra trumpas.

Intensyvi terapija arba fizinės priklausomybės gydymas greitai veikiančiais, į veną lašinamais vaistais ir skysčiais yra daug veiksmingesnis, nei diena po dienos ryjamos tabletės.

Beje, detoksikacijos paslaugų į Lietuvą atvyksta ir užsienio narkomanai, ne tiktai stikliuko mėgėjai.

Išblaivinimo paslaugas teikiančios privačios klinikos paslaugų kainas skelbia savo interneto tinklalapiuose. Tačiau tikroji kaina priklauso nuo konkretaus ligonio būklės.

Privačiose įstaigose skaičiuojamos visos sąnaudos. Klinikose praleista para kainuoja tikrai ne dešimtis, bet šimtus litų.

Lietuvoje žmonės nė nežino realių detoksikacijos kainų. Pasižiūri, kokios jos privačiose klinikose, ir įsivaizduoja, kad valdiškoje ligoninėje visa tai gali gauti nemokamai.

Alkoholiu apsinuodijusiam ligoniui tikriausiai išsprogtų akys, jei jis pamatytų 3000–4000 litų sąskaitą už paslaugas, per 5–7 paras suteiktas intensyviosios terapijos skyriuje.

Taip gali nutikti ir privalomuoju sveikatos draudimu nedraustiems žmonėms, ir į ligoninę žūtbūtinės detoksikacijos pakliuvusiems trumpam namo sugrįžusiems emigrantams.

2–3 valandas trunkanti išblaivinimo namuose procedūra kainuoja 250–500 litų.

Paprasčiausias išblaivinimas klinikoje (1–2 val.) atsieina irgi panašiai – 200–250 litų.

Alkoholinės abstinencijos gydymas – gerokai brangesnis. Kainos siekia apie 450 litų už parą.

Kai kuriose klinikose opioidinės arba medikamentinės abstinencijos gydymo paros kaina prasideda nuo 600 litų.

Lietuvos medicinos turizmo asociacijos „Medicinos Lietuva” prezidentas

„Įvairių tarptautinių rinkodaros tyrimų duomenimis, pasaulyje pajamos iš medicinos turizmo sudaro 60–100 mlrd. JAV dolerių (163–271 mlrd. litų). Kasmet medicinos turizmo rinka paauga apie 35 proc.

Manoma, kad per metus Lietuvoje sveikatos priežiūros paslaugos suteikiamos maždaug keletui tūkstančių užsienio šalių gyventojų.

Į mūsų šalį daugiausia pacientų atvyksta iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos.

Pamažu daugėja klientų ir iš Vakarų Europos – Vokietijos, Anglijos, Olandijos, taip pat Skandinavijos šalių.

Lietuvos privačiose gydymo įstaigose užsienio šalių gyventojai sudaro 3–5 proc. pacientų. Per šventes – Kalėdų ar Velykų savaites – jų padaugėja iki 20 proc.

Europos šalių gyventojai dažniau atvyksta pasitikrinti sveikatos, diagnozuoti širdies ligų, akių ar ortopedinių operacijų, į plastinės chirurgijos įstaigas. Tai pat gydytis dantų, nevaisingumo.

Žmonės iš Rytų šalių dažniau nori išsitirti. Taip pat jie kreipiasi į plastinės chirurgijos, širdies ligų specialistus ar onkologus.

ES šalyse pacientams dažnai tenka mėnesiais laukti konsultacijų, procedūrų ar operacijų, o Lietuvoje gydymas lengviau prieinamas. Užsieniečiai čia ieško galimybės gauti kokybiškų paslaugų už mažesnę kainą.”

Gydytojų sąjungos prezidentas

„Viešosios gydymo įstaigos – ligoninės ar konsultacijų poliklinikos – kol kas nepuola masiškai gydyti užsieniečių. Jos bijo priekaištų, esą už pinigus gydys svetimus, o ne mūsų žmones. Todėl jos nė neužsiima rinkodara.

Nuo papildomų rūpesčių įstaigas atbaido ir tai, kad norėdamos patvirtinti užsieniečiams teikiamų paslaugų įkainius, turėtų nueiti kančių kelius. Visi tie reikalavimai atbaido.

Privačių gydymo įstaigų įkainiai – tik jų pačių reikalas.

Medicinos turistus labiausiai traukia aukščiausio lygio ligoninės – Santariškių ar Kauno klinikos. Jose sutelkta moderniausia diagnostikos ir gydymo įranga, dirba aukščiausio lygio specialistai. O užsieniečiai dažniausiai važiuoja gydytis pas konkretų gydytoją.

Esu vaikų alergologas, daugiausia užsienio klientų sulaukiu iš ES valstybių, ypač Latvijos. Žmonės atsiskaito pagal gydymo įstaigos įkainius.

Juk gauti finansavimą iš savo šalies ligonių kasų – per daug rūpesčių.

Kita vertus, ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES valstybėse, ne visi žmonės pajėgūs susimokėti už paslaugas. Jie norėtų, kad tai padarytų ligonių kasos, bet gydytis į kitas šalis ligonius siųsti ir mokėti už tai suinteresuotos tik tos valstybės, kuriose šios paslaugos brangesnės.”