Simbolinio Kauno hipio kambario idėja kilo Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai muziejaus direktorius Arūnas Antanaitis patyrė, jog parodų ekspozicijos turi veikti ne tik lankytojų protą, bet ir jausmus.
Lankydamasis muziejuose jis pastebėjo, kad kruopščiai sukurtas kambario interjeras apie to laiko gyvenimą pasako kur kas daugiau, nei nuotraukos ar dokumentai.
Retas Kauno jaunuolis tais laikais turėjo savo kambarį, todėl buvo siekiama ne tikslumo, o būsenos, kurią lankytojams gali sukelti šis interjeras.
Skelbimas, raginantis kauniečius minint Romo Kalantos 40-ąsias žūties metines atnešti į muziejų tas dienas menančių daiktų, nesudomino senstelėjusių hipių ar jų vaikų.
Daiktus Kauno hipio kambariui rinko visas miestas, bet tik paraginti pažįstamų ar draugų. Interjero kūrėjai konsultavosi su senais hipiais ir kone kiekvienas atėjęs į muziejų prisimindavo, kas turi išsaugojęs tų laikų stiklinę ar plokštelę, o tas savo ruožtu žinią platindavo toliau.
„Tas laikotarpis nėra senas, tad ir daiktai nesaugomi kaip vertybė”, – sakė A. Antanaitis.
Sunkiausia buvo rasti drabužių. Džinsų žmonės dar turėjo, bet marškiniai jau buvo sudėvėti.
Daugiausia išliko to meto muzikos plokštelių – tais laikais daugiau už auksą kainavusiomis Vakaruose pagamintomis plokštelėmis kauniečiai ypač rūpinosi.
Minkštasuolį ir kitus baldus paskolino Žemaitkiemio dvaro sodybos savininkai.
Akylesni lankytojai galėjo pastebėti, kad radijo aparatas VEF yra vėlesnio modelio. Nelabai derėjo ir televizorius: koks hipis galėjo tai sau leisti.
„Tai kūrybingų žmonių, sugebėjusių iš nieko savo namuose sukurti Vakarų kultūros salelę, interjeras”, – žavėjosi A. Antanaitis.
Jo nuomone, ši salelė gerokai skyrėsi nuo tikrojo Vakarų interjero, nes buvo kuriama deficito sąlygomis.
Be hipių aksesuarų šis interjeras nebūtų jaukus.
Atėję pasižiūrėti parodos jaunuoliai sakė, kad norėtų tame kambaryje gyventi, prašė leisti bent pasėdėti ir ramiai paskaityti to meto knygas, išrikiuotas ant palangės.
Buvęs Kauno hipis, psichologas Arūnas Kuras pasigedo netvarkos, kuri, jo manymu, tiesiog privaloma šiam kambariui.
Kiekvienam laikotarpiui – savos dekoracijos
Linas Tuleikis
Architektas
„Mes stengėmės parodyti galimybes, kurias turėjo tų metų jaunuolis Kaune.
Sugrįžtančiam į madą septintojo dešimtmečio interjerui būdingi šviesios medienos baldai, juoda spalva apkraštuoti elementai, ryškūs geometriniai ornamentai, lenktos formos, perdėtai suploninti foteliai. Bet šis kambarys su tuo neturi nieko bendra.
Tai – ne tų metų stiliaus paieškos, o paprasto vaikino, galėjusio sau leisti įsirengti kambarį, interjeras. Standartinio vaikino, turinčio labai suvaržytą biudžetą ir tam tikrus pomėgius.
Ir šiais laikais pažvelgę į paprasto jaunuolio kambarį vargu ar išvysime 2012-ųjų interjero madas.”
Hipių kultūra būdinga tik mažai žmonių grupei
Amanda Swain
7-ojo dešimtmečio Lietuvos jaunimo neformalaus judėjimo tyrinėtoja (JAV)
„JAV muziejuose labai populiarios parodos, kuriose atkurta realybė. Jei žmonės tik žiūri, jie nejaučia. Ką nors patirti visada geriau nei vien žiūrėti.
Iš šio Kauno parodoje sukurto kambario interjero tikrai galima suprasti, koks tuo metu buvo gyvenimas. Tik trūksta tekstų su paaiškinimais.
Ir Lietuvoje, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose jauni vaikinai 7-ąjį dešimtmetį leisdavo laiką namuose klausydamiesi muzikos, o ant sienų kabindavo plakatus. Bet JAV buvo kur kas lengviau visa tai turėti savo kambaryje. Jaunuoliai darė tą patį, bet mano tautiečiams informacija buvo prieinama lengviau.
Lietuvoje hipiai buvo pirmiausia vaikinai, JAV hipių judėjime merginų buvo kur kas daugiau.
JAV roko muzika ir gyvenimo stilius iš pradžių buvo svarbus labai nedidelei daliai visuomenės. Bet net tada jis buvo paplitęs kur kas plačiau nei Lietuvoje.
Lietuvoje hipių kultūra buvo būdinga labai mažai grupei žmonių, dauguma nenešiojo tokių drabužių ir nesiklausė roko muzikos.”