Prekyba dėvėtais drabužiais jau nieko seniai nestebina, tačiau nuomonių vis dar sulaukia įvairių. Vieni ją atmeta kaip gėdingą reiškinį, liudijantį apie sunkią finansinę situaciją. Antri sako, kad pirkdami jose eiliniai šalies gyventojai gali geriau apsirengti. O treti dėvėtų drabužių parduotuvėse ieško laimikių, stilingų detalių, žymiais prekės ženklais pažymėtų daiktų arba tiesiog kokybės ir kainos santykio.
Norint sėkmingai apsipirkti skuduryne reikia tokio pat talento, kaip grybaujant ar uogaujant: vieni moka ir mėgsta tai daryti, kiti – ne. Tam reikia ne tik atsitiktinės sėkmės, bet ir atkaklumo, kantrybės, įgūdžių surasti tą vienintelį reikalingą drabužį.
Klientai – jaunyn
Dėvėtais drabužiais prekiaujančio tinklo „Pasaulio drabužiai“ vadovas Albertas Palskis mini, kad krizė gerokai sušvelnino žmonių požiūrį į daiktus iš „antrų rankų“. Pasak jo, dažniausiai į parduotuvę užsuka 20–30 metų žmonės, o anksčiau parduotuvių klientų daugumą sudarė keturiasdešimtmečiai ir vyresnio amžiaus žmonės. Tiesa, jaunimą motyvuoja ne kaina, o galimybė susimedžioti originalesnių daiktų.
„Į tokias parduotuves pradėjo eiti ir jaunimas, ir vyrai. Iki tol aktyviausiomis skudurynų gerbėjomis buvo laikomos pagyvenusios damos. Laikai pasikeitė. Prekių kainų sunkmečiu nemažinome, nes per 10 metų iš Didžiosios Britanijos ir kitų Vakarų šalių atkeliaujantys daiktai pabrango dvigubai, o kokybė prastėja kone akyse“, – tikina A. Palskis.
Vyras neslepia, kad jo valdomas tinklas kol kas dirba pelningai, tačiau jo ateitis kabo ant plauko: „Vis dar dirbame pelningai, apyvarta padidėjo. Kita vertus, išaugusios išlaidos, brangesnės prekės kišenes tuština greičiau, nei galime tikėtis. Šiam verslui duodu dar 2–3 metus. Kas bus vėliau? Dėvėtų drabužių parduotuvės neišnyks, bet jų akivaizdžiai sumažės“, – ateities scenarijaus taškus dėlioja verslininkas.
A. Palskis pamini vakar sulaukęs pasiūlymo pirkti 3 mažas dėvėtų drabužių parduotuvėles: „Tai įrodo, kad verstis sunku. Mažieji vietas užleidžia didiesiems.“
Bus, bet mažiau
Kitokią ateities versiją piešia Dėvėtos tekstilės prekeivių ir perdirbėjų asociacijos vadovas Egidijus Dapšas. Jo nuomone, šis verslas gyvuos kaip ir gyvavęs. Bet jis pritaria A. Palskiui, kad didieji žaidėjai išstums mažesniuosius. Mūsų klientas, anot jo, priskiriamas aukščiausiai kategorijai, jis gana išrankus. Visiško šlamšto jam neįsiūlysi, bet ir kainos užkelti negali.
„Prekių kokybė akivaizdžiai suprastėjo, o kaina padvigubėjo. Iš užsienio į Lietuvą daug prekių yra vežamos nelegaliai, todėl tenka kovoti su apsukriais rinkos žaidėjais. Kita vertus, krizė palietė visus, – sako jis. – Žmonės nesimėto pinigais, prieš juos išleisdami pagalvoja tris kartus.“
Su prekeiviais kasdien bendraujantis E. Dapšas viliasi, kad verslas atsigaus. Tiesa, jis neabejoja, kad taip nutiks tik tuomet, kai iš rinkos pasitrauks visi mažieji jos dalyviai. „Be to, iš Didžiosios Britanijos ir Vokietijos atkeliauja vis prastesnės kokybės drabužių. O alternatyvų nėra. Parduotuvėse daugiau skudurų, o ne dėvėtų, bet kokybiškų drabužių“, – sunkumų priežastį mini E. Dapšas.
Laimi išskirtinumas
Dviejų Vilniuje įsikūrusių dėvėtų drabužių parduotuvių „De Žavu“ vadovė Gintarė Katiliūtė tikina, kad sunkmetis jos tinklui buvo palankus, nors jie prekiauja ne masėms skirtais apdarais.
„Neseniai atidarėme dar vieną parduotuvę Vilniaus centre, tad sakyti, kad verčiamės sunkiai, negaliu. Apyvarta yra stabili – nei krenta, nei auga. Galbūt iš daugelio parduotuvių išsiskiriame savo asortimentu. Siūlome stilingus, nekasdienius daiktus. Mūsų parduotuvėse apsirenka subtilų skonį turintis klientas, o ne masinis vartotojas“, – savo sėkmės priežastis vardija pašnekovė.
Ji pabrėžia, kad su savo klientais bendrauja socialiniuose tinkluose, drabužius skolina fotosesijoms: „Pasirinkome kitokią rinkodaros kryptį. Stengiamės su savo pirkėju bendrauti tiesiogiai.“ Tiesa, tokią laisvę kurti sau gali leisti tik maži butikai, o ne dideli, į mases orientuoti tinklai.
Kainą lemia vieta
Kainos Vilniaus dėvėtų drabužių parduotuvėse kartais stebina. Tiesa, ne visada maloniai. Aplink stoties rajoną išsidėsčiusiose parduotuvėse palaidinės kainuoja 10–35 litus, kelnės ir sijonai – panašiai. Daugiau teks mokėti už geros kokybės džinsus ar viršutinius drabužius, pavyzdžiui, odinę striukę ar klasikinį paltą. Pigesni yra vaikiški drabužėliai – už 10 litų galima nusipirkti apynaujų suknyčių ar kosiumėlių.
Prasmingiausia dėvėtų drabužių parduotuvėse apsipirkti per vadinamąsias „laimės valandas“. Tuomet prekės siūlomos kartais net už net perpus mažesnę kainą, bet pasirinkimas būna kur kas skurdesnis. Kita vertus, apsilankymas skuduryne niekada negarantuoja laimikio. Rasti kažką tikrai kokybiško – sėkmės reikalas.
Rinkos žaidėjai pripažįsta, kad didmiesčiuose galioja savos kainų taisyklės. Kur kas pigiau apsipirkti galima mažuose miesteliuose esančiose parduotuvėse arba savaitgaliais dirbančiuose turguose.