Kas sutramdys kaimynę, pasibaisėtinomis sąlygomis laikančią trisdešimt kačių? Galina, gyvenanti šalia, jau prarado viltį. Ji nebesitiki nei savivaldybės, nei policijos, nei kitų institucijų pagalbos.
Praėjusią savaitę įžengę į 80 metų Danguolės Kiliūtės butą žiaukčiojo net daug ko matę ir visokių kvapų uostę gyvūnų globėjai.
Dešimt sergančių kačių pūliuojančiomis akimis jie išsivežė, bet pensininkės namuose jų dar liko visas būrys.
Pasibaisėtina, bet Karoliniškėse gyvena ne vienas toks kačių „mylėtojas”, tampantis galvos skausmu kaimynams. Tai pastebi ir gyvūnų globėjai. Senstančiame rajone, kuriame ketvirtadalis gyventojų – pensininkai, daugėja ir beglobių gyvūnų.
Niekas nenori net nuomotis
Į Lietuvos gyvūnų globos draugijos (LGGD) Vilniaus skyrių kreipėsi ne Galina. Ji jau praradusi viltį parduoti butą.
Skundėsi kitas kaimynas, nes artėjant vasarai iš D. Kiliūtės buto sklindantis kvapas darosi vis aitresnis.
Bet apsilankius gyvūnų globėjams nei jo, nei Galinos gyvenimas netapo lengvesnis.
Atvirkščiai – pro ventiliacijos angą į vonios kambarį ėmė sklisti dar šlykštesni kvapai.
Net kai smarvė buvo mažesnė, ji atbaidė ne vieną buto apžiūrėti užsukusį pirkėją. Buvo atvažiavę žmonės apžiūrėti buto net iš Kauno. Jie klausė, iš kur sklinda tas kvapas. Galina neslėpė, papasakojo apie kaimynę. Kauniečiai iš karto pasakė, kad tokio buto nepirks.
Kiti pirkėjai, užėję į Galinos butą, iš karto klausdavo, kur moteris paslėpė kates. Išgirdę apie kaimynę jie taip pat sprukdavo pro duris.
Tame pačiame name gyvenanti Aldona Dautartienė sakė, kad ieško buto, kurį norėtų nuomotis jos sūnus. Moteris pagalvojo, kad būtų puiku, jei jis gyventų šalia. Bet Galinos išnuomoti buto neprašė, nors ji gal ir būtų sutikusi. Visas namas žino apie jos kaimynę D. Kiliūtę.
Prasmirsta visa kosmetika
„Vonios kambaryje laikau kosmetikos priemones, bet netrukus jų kvapai dingsta. Kremai prisigeria kačių šlapimo tvaiko”, – prisipažino Galina.
Su D. Kiliūte ji ne kartą mėgino kalbėtis ir gražiuoju, ir piktuoju, bet pokalbiai baigdavosi vis taip pat.
„Tau reikia gydytis”, – pareikšdavo pensininkė Galinai.
Moteris, kažkada neapdairiai įsigijusi butą L. Asanavičiūtės gatvėje, nesitiki, kad padės gyvūnų globėjų apsilankymas: „Artėjant žiemai kaimynė prisineš dar daugiau kačių.”
Kaimynai keletą metų vargo, kol įkalbėjo D. Kiliūtę jai nereikalingą butą parduoti. Jie lengviau atsiduso, kai pensininkė kates pernešė į buvusį sesers butą.
A. Dautartienė prisiminė, kaip kartą poliklinikoje šalia jos prisėdo D. Kiliūtė: „Medicinos sesers aš paprašiau, kad kaimynę kuo skubiau priimtų gydytojas, sakydama, kad ji – sunkus ligonis. O iš tiesų nebegalėjau kęsti sklindančio kvapo.”
Kai kurie gyvūnai – akli
LGGD Vilniaus skyriaus vadovė Danutė Navickienė sakė, kad prieš apsilankydama pas D. Kiliūtę tikėjosi paties blogiausio. Mat maždaug prieš mėnesį jai su pagalbininkais Karoliniškėse teko vaduoti kates iš kitos kankintojos – A.P.Kavoliuko gatvės gyventojos.
Pravėrę D. Kiliūtės duris gyvūnų globėjai rado tai, ko tikėjosi. Bute – didžiulė nešvara ir daugybė kačių. Nemažai gyvūnų – sergantys, pūliuojančiomis akimis, kai kurie dėl užleistų ligų ir negydimo jau akli.
Dešimt kačiukų ir žindančias kates gyvūnų globėjai išsivežė, o likusius sterilizuos, kastruos.
„Iš tikrųjų jau darosi šiurpu nuo tokių gyvų radinių. Kiek dar tokių „globėjų” yra Vilniuje, kiek dar gyvų, surinktų, uždarytų, laikomų netinkamomis sąlygomis gyvūnų kankinama?” – baisėjosi D.Navickienė.
Ant grindų – vištų galvos
Paklausta, kodėl bute laiko uždariusi tiek gyvūnų, D. Kiliūtė vis kartojo: „Man gaila.”
Pensininkė kates uždariusi viename kambaryje ir virtuvėje. Jų durys užkabintos kabliukais, langai niekada neatidaromi ir seniai nevalyti. Bet labiausiai atvykėlius pribloškė nešvara.
Kambario viduryje riogso sena lova, ant kurios katės atlieka gamtinius reikalus. Kraiko joms niekur nematyti. Ant grindų primėtyta apdžiūvusių vištų galvų.
Apačioje gyvenanti Galina skundėsi, kad iš kaimynės buto sklinda ne tik smarvė, bet ir garsai, kai pensininkė vištų galvas pradeda smulkinti kirviu.
D. Kiliūtė pasirodė esanti gudri – ji augina du katinus numylėtinius, kurių išvaizda nepriekaištinga. Juos ji demonstruoja svečiams. Bet praėjusią savaitę atvykę gyvūnų globėjai tuo nepatikėjo.
Tikina augintinius išvijusi
D. Kiliūtė atvykėliams žadėjo, kad netrukus butą pradės remontuoti. Tai ji aiškino ir „Sostinės” žurnalistams.
Į laiptinę ji išvilko katiną, tikindama, kad bute liko tik jis ir dar viena katė. Kitus augintinius po gyvūnų globėjų vizito ji esą išleido į gatvę. Kiek jų yra? Pensininkė tvirtino, kad 23, nors D.Navickienė suskaičiavo daugiau – per trisdešimt.
„Mažylis – mano geriausias draugas. Gatvėje jį radau visai mažą”, – glausdama mėginantį išsprūsti katiną tvirtino D.Kiliūtė. Anot šios moters, kačių bute prisirinko dėl to, kad ji negali praeiti pro sergantį, beglobį gyvūną.
Aukštąjį išsilavinimą turinti D.Kiliūtė ilgą laiką dirbo baldų kombinate chemijos laboratorijos vedėja. Aplink ją visą gyvenimą buvo gyvūnų. Tačiau ji gyrė gyvūnų globėjus, kurie iš jos išsivežė visą būrį kačių.
Moteris atvirai tyčiojosi
Kačių koncentracijos lageris. Taip gyvūnų globėjai be jokių užuolankų pavadino kitą butą Karoliniškėse, A. P. Kavoliuko gatvėje, kuriame buvo kalinamos ir kankinamos 36 katės.
Katės atrodė klaikiai. Kačiukams ant akių, nosių ir snukio buvo vien pūliai. Beveik visi jie matė tik viena akimi, nes kita buvo išpūliavusi.
Gyvūnai buvo ištroškę, išsekę, viduriuojantys. Mažyliai gulėjo prisiglaudę vienas prie kito ant apdriskusios, išmatomis ir šlapimu dvokiančios lovos tarp smirdinčių skudurų.
Maždaug 70 metų buto šeimininkė visą laiką atvirai tyčiojosi, užgauliojo gyvūnų globėjus, komentavo jų veiksmus ir ragino palikti kates, kad jos ir vėl gyventų natūraliai.
Kačiukus smaugė ir mindė
Buto A. P. Kavoliuko gatvėje šeimininkė pasakojo, kad eksperimentuoja su gyvūnais, leidžia jiems veistis, nes juos myli. Moteris neslėpė, kad galabija augintinius pati, kai jie sulaukia keturių mėnesių. Ji juos pasmaugia – palydi į kačių rojų.
Kitus kačiukus, kurių nepasmaugė, moteris sumindė, nes prastai mato.
Paklausus, kuo šeriami gyvūnai, ji atsakė, kad bulvėmis, morkomis, atliekomis. Ant grindų buvo matyti tik pora indelių su prarūgusiu pienu, vieno kambario kampuose stovėjo dvi sulūžusios kraiko dėžės su šlapime plaukiojančiais laikraščiais. Visame bute tvyrojo baisus dvokas.
Gyvūnų globėjus pribloškė ir kartu gyvenančio šeimininkės sūnaus prisipažinimas. Prisiminęs, kad motina kates pradėjo veisti prieš trejus metus, jis aiškino, kaip bandė su tuo kovoti – kates mėtė per aštuntajame namo aukšte esančio buto langus.
„Gyvenime būna ir taip”, – filosofavo vyriškis, išvydęs nustebusius gyvūnų globėjus.
Iš A.P.Kavoliuko gatvės jie išsivežė 18 mažiausių ir silpniausių gyvūnų, nes visų nebuvo kur priglausti.
D.Navickienė baiminosi, kad likę gyvūnai toliau kankinami.
Kova truko šešerius metus
Sutapimas – D.Kiliūtės name gyvena ir kita moteris, kankinusi gyvūnus. Tai – Nina Lokotko.
Prieš keletą metų iš jos buvo atimti 33 šunys – išbadėję, nuplikę, apšašę, ligoti gyvūnai, ne vienus metus praleidę uždaryti šiukšlynu paverstame dviejų kambarių bute.
Namo gyventojų kova su pensininke N.Lokotko truko šešerius metus. Jie rašė raštus į visas institucijas, kad moteris būtų nubausta, o gyvūnai iš jos atimti. Tačiau nė vienos tarnybos specialistams nepavyko peržengti šio buto slenksčio.
Prašo ieškoti vietų šėrykloms
Violeta Gedminaitė
Karoliniškių seniūnė
„Karoliniškės – senesnis rajonas, jame gyvena ir mažiau pasiturintys vilniečiai. O kuo žmogus neturtingesnis, tuo jam labiau gyvūnų gaila. Dažniausiai juk taip būna.
Seniūnija sulaukia daug gyventojų skundų, kad katės, šunys šeriami po balkonais, prie laiptinių durų.
Dažnai iš gyvūnų globėjų gauname prašymus nurodyti vietas, kuriose kates galima šerti. Štai neseniai to prašė viena V. Vaitkaus gatvės 5-ojo namo gyventoja. Bet seniūnija neturi tiek darbuotojų, kad galėtų lakstyti ir ieškoti, kur galima kates šerti.”