Rytas, 9 valanda. Nykus žemas statinys Dublino oro uoste. Liesdami vienas kitą alkūnėmis sėdi „Ryanair” darbuotojai.
Nieko nuostabaus: atstumas tarp jų primena sėdynių tarpus lėktuvuose.
„Ryanair” vadovas M.O’Leary, įsikūręs stikliniame kabinete, susitinka su Vokietijos interneto portalo „Welt Online” korespondentais Tina Kaiser ir Ernstu Augustu Gintenu, pasiūlo jiems kavos.
Įdomus faktas: 1,68 metro ūgio T.Kaiser sveria 63 kilogramus, jos kolegos ūgis siekia 1,93 metro, svoris – 119 kilogramų.
– Ar sverdama 63 kilogramus esu per stora būti „Ryanair” palydove? – pasiteirauja T.Kaiser oro bendrovės vadovo.
– Ne, jūsų proporcijos visiškai atitinka reikalavimus. O jums (M.O’Leary atsisuka į E.A.Ginteną) nepatarčiau į mus kreiptis – esate per aukštas.
– Paskelbėte, kad „Ryanair” palydovės degalų taupymo sumetimais privalėtų numesti svorio. Ar vadovas pats parodys pavyzdį?
– Aš? Juk esu mažas, liesas, senas vyriškis. (M.O’Leary – 51 metai. – Red.)
– Kiek sutaupote degalų dėl kiekvieno numesto kilogramo?
– Visiškai nieko, tai ir yra linksmiausia. Šis pranešimas buvo tik viešųjų ryšių akcija. Mano pasakojamos kvailystės žaibu paplinta po internetą, o tai – puiki nemokama reklama.
– Ar tą patį galima pasakyti ir apie kitus paskelbtus, bet neįgyvendintus veiksmus – pavyzdžiui, kad atsisakysite pilotų, imsite pinigus už naudojimąsi lėktuvo tualetu ar įvesite stovimąsias vietas?
– Aišku, visa tai kvailystė, tačiau kiekviena bukaprotiška apie „Ryanair” skleidžiama istorija didina mūsų populiarumą. Net jei kiti pasakoja apie mus kvailystes, neturime nieko prieš.
Pavyzdžiui, visiškas melas, kad lakstau po biurą ir koneveikiu darbuotojus, jei jie savo mobiliuosius telefonus įkrauna darbo vietoje eikvodami bendrovės elektros energiją.
Tačiau kai manęs klausia apie tai, patvirtinu, kad taip ir yra. Juk tai užtikrina puikias antraštes žiniasklaidoje.
– Ar nebijote, kad kada nors niekas jumis nebetikės?
– Tiesą sakant, nesvarbu, ar manimi kas nors patiki.
Svarbiausia, kad žmonės skleidžia kvailystes internete ir surengia man nemokamą viešųjų ryšių akciją.
– Pastaruoju metu daug šurmulio sukėlė žinia, kad „Ryanair” skrydžių metu nori rodyti pornografinius filmus. Tai – irgi plepalai?
– (M.O’Leary juokiasi.) Taip, nors tai nebuvo planuota. Per vieną konferenciją pranešiau, kad bendrovės lėktuvus norime aprūpinti WLAN ryšio internetu.
Gal po trejų ar penkerių metų kiekvienas keleivis už eurą galės valandą savo nešiojamuoju kompiuteriu naršyti internete. Tai iš tikrųjų rimta tema.
Kai vienas žurnalistų paklausė, kuo prie kompiuterio užsiimtų keleiviai, spontaniškai atsakiau: žaistų, skaitytų laikraščius, žiūrėtų pornografinius filmus.
Žinoma, į pastaruosius žodžius reagavo bulvarinės spaudos atstovai: „Pornografiniai filmai lėktuvo salone? O kaip dėl vaikų?”
Atsakiau: „Na, jei vaikai savo „iPad” įrenginiuose turi sukaupę pornografijos, ją veikiausiai gali ir žiūrėti.”
Praėjus kelioms valandoms po konferencijos mūsų užsakymų kreivė šoktelėjo į viršų ir vėl stabilizavosi tik po trijų dienų. Vadinasi, pornografijos tema „Ryanair” nekenkia.
– Kaip į tai reaguoja jūsų šeima?
– Jie įpratę, kad pasakoju kvailystes. Keturiems mano vaikams – nuo vienų iki šešerių metų, jie dar per maži žinoti, kas yra pornografija.
Bet jiems patinka mane sumauti. Praėjusiais metais restorane vienas vaikų sušuko: „Tėveli, tu toks kvailas!” Prie trijų šalia esančių stalų sėdintys žmonės pradėjo juoktis. Dėl didžiulės šios frazės sėkmės vaikai ją kartoja kiekviename restorane, į kurį užsukame.
– Kaip žmogus, visiškai nepripažįstantis klimato pokyčių, tikriausiai įsigijote daug priešų?
– Žinoma, klimato pokyčiai vyksta, tačiau jau milijardus metų, taip bus dar milijardus metų. Žemės temperatūra 1975–2000 metais pakilo. Bet per pastaruosius dvylika metų ji nepakito, nors Kinijos ir Indijos į aplinką išmetamų teršalų kiekis gerokai šoktelėjo.
Pasaulio žlugimo scenarijai – fantazuotojų pramanas, ant jų kabliuko mielai kimba politikai, kad padidintų beprasmiškus mokesčius. Visus pranoksta Vokietijos vyriausybė.
Jos įvesti oro transporto mokesčiai – apiplėšimas gatvėje vidury dienos.
Tai – visiška kvailystė, nes aviacijos sektoriui Europoje tenka mažiau negu du procentai visų išmetamų teršalų.
Gyvenu ūkininko sodyboje Airijoje, turiu 400 galvijų. Gyvuliai, kai jiems pučia vidurius, orą teršia turbūt labiau nei mūsiškiai 290 lėktuvų.
Jokiai oro bendrovei nereikia mokesčių didinti tam, kad jos skrydžiai būtų nekenksmingi aplinkai. Tai savaime reguliuoja 110 JAV dolerių už barelį kartelę perkopusi naftos kaina.
– Prieš dvejus metus oro linijos įspėjo, kad naftai pabrangus iki 150 dolerių skraidyti nebeapsimokės. Ar ir jūs taip manote?
– Kuo didesnė naftos kaina, tuo daugiau oro bendrovių bankrutuos. Per ateinančius metus tapsime daugelio bankrotų liudininkais.
Išliks tik geriausios, efektyviausios oro linijos, o svarbiausia – „Ryanair”.
– Trokštate tikrai didesnių naftos kainų?
– Taip. Esame apsirūpinę vidutiniškai trejų metų senumo lėktuvais, jie – tikrai naujausi ir efektyviausi rinkoje.
– Neseniai airių spaudai pareiškėte, kad trokštate Airijai diktatoriaus. Ar tai buvo jūsų paties suplanuota reklama?
– Ne, bendrovėje „Ryanair” darbo ir taip turiu per akis, kad dar imčiausi politinės veiklos.
Bet tai tiesa: po penkerių metų taupymo politikos mūsų šalis vis dar elgiasi neūkiškai.
Pavyzdys – išmokos vaikams: esu milijonierius, bet, nepaisant to, valstybė moka pinigus mano keturiems vaikams. Airija moka mums už tai, kad užsiimame seksu! Tai – nesąmonė!
– Ar ilgai dar norite likti „Ryanair” vadovas?
– Dvejus ar trejus metus.
– Tačiau tą patį tvirtinate daugelį metų?
– Tiesa. Bet kada nors taip ir pasielgsiu.
– Ką veiksite išėjęs į pensiją?
– Ūkininkausiu ir plėsiu savo galvijų bandą, dar daugiau išmesiu teršalų į aplinką. O Briuselyje sėdintys idiotai man už tai siųs finansinę paramą.