Baisiausi Panevėžio namai: samanos ant lubų ir geri kaimynai

Žalios ir tarsi kokio nematyto gyvūno kailis vešlios samanos ant tualeto lubų – ne pats didžiausias šio namo aukšto gyventojų siaubas. Dar galima kentėti, ir kai tualete nuo lubų laša vanduo, nors dėl to nuolat perdega elektros lemputės.

Bene labiausiai bendrabučio žmonės baiminasi blogos kaimynystės. Girtas linksmybes ir netvarkingą gyvenimą mėgstantys kaimynai gali kaip reikiant apkartinti aplinkinių žmonių gyvenimą. Jei nuo svetimų girtuoklių ir valkatų galima apsisaugoti rakinant koridoriaus duris, tai nuo siautėjančių kaimynų gintis sunku.

Pavyzdžiui, Vitos ir jos mamos galvos skausmas – kaimynas Zenonas. Maždaug penkiasdešimties metų vyras – buvęs karininkas, turintis auksines rankas. Tiksliau reikėtų sakyti „turėjęs“ – jis niekaip nenustoja gerti nuo gruodžio. Sąmonės likučius pragerti baigiantis vyras sunkiai besiorientuoja aplinkoje, gamtinius reikalus atlieka kur papuola, o vaikščiodamas po koridorių išbarsto dvokiančias „dovanėles“.

„Jums pasisekė, kad šiandien jau išvaliau, ką jis buvo koridoriuje palikęs“, – be jokio pasipiktinimo balse sako mergina ir prisipažįsta, kad jai to žmogaus gaila.

Bendrabučio senbuvės Vitos teigimu, dalis šio ilgo koridoriaus gyventojų tualetus ir prausyklas yra įsirengę savo butuose. Bendru dušu ir tualetais jų aukšte naudojasi 4 butai. Bendrabutį administruojanti bendrovė „Panevėžio būstas“ ragina susiremontuoti tualeto patalpas pačius gyventojus, bet pinigų tokiems darbams žmonės neturi. Todėl Vita ir jos kaimynai priversti naudotis nuo bendrabučio pastatymo laikų likusia santechnika, o greičiau – jos likučiais.

Kitame to paties namo aukšte – kita tvarka. Jau dešimt metų šiame bendrabutyje gyvenanti 35 metų Milda džiaugiasi, kad su dar kelias kaimynais susimetę po maždaug 50 litų bendroje prausykloje pasistatė dušo kabiną. „Pirkom nenaują, dar giminaitis pigiau ją pastatė“, – džiaugėsi pagaliau šiuolaikiškais patogumais galinti naudotis moteris.

Panašių kontrastų galima pamatyti ir kitame į vieną prasčiausių Panevėžio daugiabučių pretenduojančiame Nemuno gatvės 14 name. Pirmojo aukšto koridoriuje sutiktas 42 metų Vladas juokauja parodysiantis tualetą, kokio žurnalistai dar nebuvo matę.

Eidamas čia atlikti gamtinių reikalų vyriškis nešasi ne tik tualetinio popieriaus, bet ir reples. Pasirodo, keisdami vandentiekio vamzdynus, darbininkai užsuko vamzdį, kuriuo į klozetą atiteka vanduo. Todėl dabar gyventojai, norėdami nuleisti vandenį, priversti griebtis veržliarakčio ar replių.

Jau 5 metus kambarį šiame bendrabutyje nuomojantis Vladas pirkti savo būsto neskuba. Tiesa, gyvenimas čia nepigus. Nors už nuomą jis šeimininkams moka 50 litų, žiemą už komunalines paslaugas pakloja apie 400 litų.

Tą patį patvirtino ir ketvirtajame šio buvusio bendrabučio aukšte sutikta Aušra. Moters teigimu, vien už 16-18 kvadratinių metrų kambario šildymą žiemą reikia mokėti apie 200 litų. „Neįsivaizduojam, kiek reiks mokėti kitąmet“, – nuogąstavo panevėžietė.

Dar daugiau buvusiuose bendrabučiuose gyvenantys žmonės mokėdavo tuomet, kai nebuvo įrengti vandens skaitikliai ir sunaudojamo vandens kiekis buvo išdalijamas visiems gyventojams po lygiai. Dabar, turėdami vandens skaitiklius, kai kurie gyventojai tapo ypač taupūs. Kai kuriose bendrose prausyklose yra pakabinti sąrašai, kuriuose eidamas praustis gyventojas pažymi laiką, kada čia lankėsi, ir skaitiklio rodmenis prieš ir po maudynių.

Nemuno 14-ojo namo gyventojai Aušrai pikčiausia, kad mokėdami netgi daugiau, nei geresnių namų gyventojai, buvusiuose bendrabučiuose gyvenantys žmonės vargsta avarinės būklės pastatuose – apšiurusiuose bendruose tualetuose, prausyklose ar virtuvėse vos laikosi supuvę langai, bet kada gali sprogti senutėliai vamzdynai.

„Mes kas mėnesį kartu su mokesčiais sumokame beveik 10 litų kaupiamųjų lėšų, bet keisti langams ar vamzdynams, įrengti dušams ar tualetams tų pinigų panaudoti negalime – „Panevėžio būsto“ darbuotojai mums aiškina, kad šios lėšos gali būti skirtos tik viso namo būtiniausiems remonto darbams, todėl siūlo mums remontus darytis iš savo kišenės“, – piktinosi Aušra ir kelios garbaus amžiaus jos kaimynės, susirinkusios bendroje virtuvėje.

Laukiantys pagalbos iš valdžios, šio aukšto gyventojai labai nenoriai leidžia savo pinigus bendroms reikmėms. Pavyzdžiui, virtuvės plautuvės plastikinis sifonas storai apvyniotas izoliacine juosta, nes prakiuręs ir leidžia vandenį. Susidėti pinigų ir jį pakeisti nauju kaimynai neskuba.

Taip pat niekas neskuba keisti ir sulaužytų koridoriaus lauko durų – žmonės tikisi, kad ir jas suremontuos ar pakeis namą administruojančios bendrovės „Panevėžio būstas“ darbininkai.

Vos palypėjus į penktąjį to paties namo aukštą, pasitinka visai kitas vaizdas – kelią nekviestiems svečiams pastoja tvirtos durys, kuriose – kodinė spyna. Jas žurnalistams atvėrusi Eglė – didžiausia optimistė iš visų tądien sutiktų apšiurusių daugiabučių gyventojų.

Ši 47 metų moteris butą buvusiame bendrabutyje nusipirko prieš 6 metus, kai po skyrybų su vyru iš kaimo su vaikais atsikėlė į miestą. Džiaugiasi spėjusi jį įsigyti prieš pat nekilnojamojo turto brangimo bumą. Eglė mokėjo 7 tūkst. litų, o po pusmečio toks kambarėlis kainavo jau 15-17 tūkst. litų, vėliau kainos dar labiau kilo. Krizė šią kainų pasiutpolkę sutramdė. Dabar, priklausomai nuo kambario būklės, jį galima įsigyti už maždaug 10 tūkst. litų.

Moteris drąsiai veda apžiūrėti bendros virtuvės. Ji tvarkinga ir švari, papuošta gėlėmis. Pasak Eglės, su kaimynais jie stengiasi kiek įmanoma pagražinti ir pagerinti savo buitį. „Juk nebėra valdiškų namų, mes patys čia šeimininkai. Negi sunku nusipirkti kibirėlį kalkių už 15 litų ir virtuvės lubas nusibalinti? Mūsų vyrai žiemą mažiau darbų turi, tai paremontuoja kiek gali“, – pasakoja energinga gyventoja. Pro senus langus žiemą vėjai nešvilpauja taip pat gyventojų dėka – jie rūpestingai prieš šaltąjį sezoną užsikamšo visus plyšius.

Didžiausias šio aukšto gyventojų galvos skausmas – tragiškos būklės dušo patalpa. Niekada remonto nemačiusioje prausykloje virvėmis prie lubų pririšta žarna, iš kurios tiesiai ant grindų bėga vanduo, vėliau sutekantis į paprasčiausią skylę grindyse. Jei kokia izoliacinė medžiaga, sauganti nuo drėgmės ir buvo, tai ji jau seniai savo paskirties neatlieka – todėl apatiniame aukšte drėgsta lubos.

Pasak Eglės, kituose aukštuose prausyklos suremontuotos, o jų aukštui pinigų neliko. Dabar „Panevėžio būsto“ atstovai tvirtina, kad tai - pačių gyventojų rūpestis. Bet bijodami gręsiančių didelių išlaidų žmonės nesiryžta imtis kapitalinio remonto.

Šiame name apsigyvenusi iš vargo, nes kitokio buto paprasčiausiai neturėjo pinigų įsigyti, Eglė dabar savo sprendimu džiaugiasi. Savo bendradarbėms, besistebinčioms, kodėl ji čia tebegyvena, Eglė sako atkertanti, kad ir bendrabučiuose galima gyventi.  

 „Žinau, kad kai kuriuose „normaliuose“ daugiabučiuose kaimynai vieni kitų nepažįsta, nebendrauja, geriausiu atveju „labas“ susitikę pasako. O mes su kaimynais labai draugiškai bendraujame“, – tvirtina panevėžietė. Jos teigimu, čia kaimynai visuomet šalia, o kai kokia bėda nutinka, pirmieji atskuba į pagalbą. Pavyzdžiui, mirus artimai Eglės giminaitei, ją guodė ir pagelbėti siūlėsi visi kaimynai.

„Gali būti, kad netrukus vien tik su kaimynais ir teks bendrauti – juk visų vaikai baigia emigruoti“, – surimtėjusi sako Eglė. Pavyzdžiui, iš šešių jos bei draugo vaikų Lietuvoje telikę tik du – visi kiti dirba užsienyje.

Todėl gyventojų nebestebina prie apleisto daugiabučio kartais stovintys brangūs automobiliai užsienio registracijos numeriais: jie emigrantų, trumpam atvažiavusių iš užsienio aplankyti tėvų.

Apsilankyti buvusiuose bendrabučiuose dažnai tenka įvairių avarinių tarnybų darbuotojams – vandentiekio, dujų, elektros gedimai čia įvyksta dažnai. Nenuostabu, kad neatlaiko nebe pirmą dešimtį metų skaičiuojantys vamzdynai ar elektros instaliacija. Tačiau neretai gedimai įvyksta ne be kai kurių gyventojų bei jų svečių pagalbos – bendrose patalpose dažnai viskas laužoma ar vagiama.

Pavyzdžiui, vieno daugiabučio durys, vedančios į rūsį, būdavo nuolat išlaužiamos, o gyventojai nekreipė dėmesio, nes tomis patalpomis nesinaudojo. Todėl ramią vietelę iškart susirado benamiai. „Įsivaizduojat, koks jausmas, kai tamsoje eini rūsyje ir staiga ant kažko gyvo užlipi?“ – apie netikėtą susitikimą su valkata, kai nuvyko į bendrabutį šalinti vandentiekio avarijos padarinių, pasakojo santechnikas.

Padėtis geresnė tik ten, kur gyvena labiau tvarka besirūpinantys žmonės. „Apie gyventojus galima spręsti pagal tvarką virtuvėse ir bendruose tualetuose, prausyklose“, – sako ilgametis vienos avarinės tarnybos darbuotojas. Dažniausiai tvarkingai gyvenantys žmonės savo aukšto lauko duris stengiasi visą laiką laikyti užrakintas – taip jie apsisaugo ir nuo valkatų, užklystančių šiltai permiegoti, ir nuo vagių ar vandalų. Kartais net keista, kai įėjus į laiptinę akis bado šiukšlės ir aprašinėtos sienos, o nuo pašalinių užrakintuose koridoriuose pamatai suklotas laminuotas grindis ir pastatytus išpuoselėtų gėlių vazonus.