Sandra savo studijoje norėjo kuo daugiau šviesos. Tad tamsius balkius nudažė balta spalva, šviesino senas grindis. Čia įsitaisė didelis patogus stalas, lentynos pamažu prisipildė knygų ir mados žurnalų, nespalvotos nuotraukos ilgai nelaukdamos pasirinko raudonų plytų sieną. Dažnai studijoje dizainerė užsibūna iki vidurnakčio ar dar ilgiau. Palinkusi virš balto stalo eskizuoja teatro kostiumus, čia pat - dešimtys audinių rulonų ir manekenas, pirmasis išbandantis audinių drapiruotes, dar - lyginimo presas. Daugiau nieko ir nereikia.
Ji - ne iš tų, kurie svajotų apie milžiniškas erdves. Sandrai patinka, kai namuose šilta. Tad jaukiausiai ji jaučiasi mažyčiame sūnaus kambarėlyje. „Tiesą sakant, norėčiau kuo mažesnio buto, kuo mažiau erdvių, kad būtų šilta, jauku ir gera, - sako dizainerė. - O čia, studijoje, jaukiausia vasarą, kai šilta, kai ateina draugai, kai švenčiame gimtadienius.“
Tad tikrai nenustembu, kai Sandra sako, jog nė už ką nekeistų senamiesčio į užmiesčio namą. Jai čia patinka, gal tik daugiau parkų ir viešųjų erdvių pasigenda. Kaip Berlyne ar Paryžiuje. O jei vieną dieną tektų staigiai viską susikrauti ir iškeliauti į kitą pasaulio miestą, ji neabejotinai pasirinktų Tokiją.
„Man ten labai patinka. Tokijas griežtai suskirstytas į zonas. Tarkime, pačiame miesto centre, tačiau miegamajame rajone, tylu kaip kaime. Tuo tarpu pramogų zonoje daugybė triukšmo, šviesų. Tokijuje visur jautiesi labai gerai. Ir kaip dizainerei man ten įdomu. Juk gali pamatyti apsipirkti išsiruošusią japonę, vilkinčią tradicinį kimono, ar metro važiuojantį sumo imtynininką. Arba visiškai ekstremaliai apsirengusį jauną vaikinuką... Ten mada visą laiką gyva“, - tikina Sandra.
O štai audinių ar madingų pirkinių Sandra keliautų į Italiją arba Vokietiją. Ji vertina tik natūralius audinius: odą, vilną, liną, medvilnę. Visai kaip virtuvėje, kur dizainerė taip pat leidžia pasireikšti savo fantazijai. Čia karaliauja tik autentiški, egzotiški prieskoniai ir skoniai. „Daug keliauju, prisižiūriu keisčiausių patiekalų, mėgstu vietnamiečių, tailandiečių, japonų virtuvę, daug prieskonių ir kūrybos“, - juokiasi Sandra.
Pokalbiui baigiantis dizainerė prisipažino paprastai savo kolekcijas pradedanti kurti likus vos porai savaičių iki „Mados infekcijos“. Šį renginį pradėjus rengti du kartus per metus, atsikvėpti nebėra kada. „Užsiimu viskuo, tik ne savo kolekcijomis. Daliju interviu, lakstau į susitikimus, rūpinuosi podiumu, renginio vizualine puse, dėlioju programą... Dar teatras... O kada man kurti?!“ - tik skėsteli rankomis Sandra.
Tad ir pastaroji kolekcija „PYOKO PYOKO // strykt pastrykt“, pristatyta pavasarinėje „Mados infekcijoje“, gimė iki festivalio likus vos savaitei. Kaip dažniausiai ir būna...
Šis tekstas publikuotas žurnale „Lamų slėnis“.