Saulės spinduliai gali pripildyti kišenes

Rytą prabudęs Anykščių rajono gyventojas Vilius Juodelis pirmiausia pažvelgia į dangų, o tik po to į pievą.

Jei diena saulėta, anykštėnas žino, kad jo rugių lauke stovintys saulės kolektoriai pagamins gerokai daugiau nei įprastai energijos, kurią jis perduos į tinklus, o paskui gaus nemenką užmokestį.

Į pietų pusę atsuktus kolektorius jis mato tiesiog pro savo miegamojo langą. „Dabar atsirado poreikis vis dažniau žvalgytis į dangų”, – juokauja ūkininkas.

Balandį jo saulės kolektorių parkas pagamino 10 tūkstančių kilovatvalandžių. Maždaug tiek per mėnesį suvartoja vieno standartinio daugiabučio namo gyventojai Vilniuje.

Gegužės mėnesį jis jau planavo į tinklus parduoti 15 tūkstančių kilovatvalandžių. „Kuo daugiau saulėtų dienų, tuo daugiau kilovatvalandžių”, – elementarią tiesą kartoja Anykščių rajono gyventojas.

O kaip apniukusią dieną? Ar skeptikai tada nebado pirštais? V.Juodelis numoja ranka – tai ne bėda. Fotoelementai leidžia išgauti energijos ir tuomet, kai saulė slepiasi už debesų. Visą elektrą jis parduoda valstybei priklausančiai bendrovei LESTO.

58 metų V.Juodelis Anykščių rajone buvo vienas pirmųjų, pasiryžusių išgauti saulės energiją. Tiesa, dėl biurokratinių kliūčių jo kolektorių parkas pradėjo veikti tik pirmosiomis šių metų dienomis.

Tačiau ūkininkas iki šiol neatsigina smalsuolių. „Kai kuriuos tenka net nuo tvoros nukrapštyti”, – juokiasi Anykščių rajone, Desiukiškių kaime, gyvenantis V.Juodelis.

Jam priklausantys saulės kolektoriai per metus gali pagaminti net iki 99 tūkst. kilovatvalandžių elektros energijos. Dabar pas jį konsultuotis važiuoja ne tik rajono ūkininkai, bet ir verslininkai. „Anądien vienos mokyklos dėstytojai atvežė studentus. Dėmesio tikrai netrūksta”, – sako ūkininkas, ne tik aptvėręs teritoriją, bet ir sumontavęs vaizdo kameras.

Be to, kolektorius jis dar ir apdraudė. V.Juodelio saulės kolektorių parkas kol kas yra vienas galingiausių Lietuvoje. Tiesa, tik iš tų, kurie priklauso ūkininkams. Visi kolektoriai tilpo į pusės hektaro ploto javų lauką. Vokišką įrangą specialistai sumontavo per kelias dienas.

Ūkininkas stebisi nuolat užduodamu klausimu, ar saulės energijos verslas Lietuvoje turi ateitį. „Viskas vyksta jau šiandien. Tai nėra rytojaus projektai, kolektoriai statomi dabar, šią akimirką”, – sako jis.

1,62 lito už kilovatvalandę. Tiek ūkininkas gauna iš valstybės už kiekvieną pagamintą kilovatvalandę. Valstybė privaloma tvarka superka visą į tinklus tiekiamą saulės energiją.

Tiesa, šiuo metu supirkimo tarifai šiek tiek pasikeitė, tačiau ūkininkui galioja dar sena tvarka, mat sutartį jis pasirašė gerokai anksčiau.

„Tai nėra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Bet kas žino, gal sulaukus pensijos taip ir bus”, – sako V.Juodelis.

Saulės energijos verslą jam padeda prižiūrėti sūnaus šeima, grįžusi iš Airijos. „Sūnus jau važinėja pas kitus ir moko. Jei ne jis, nežinau, ar čia būčiau tiek visko padaręs”, – priduria pašnekovas, ketinantis perduoti ūkį įpėdiniui.

Vieną galingiausių Lietuvoje individualių saulės kolektorių parkų pasistatęs vyras sako, kad jam nereikia nė pusės energijos, kiek jis išgauna iš saulės.

Jis kartu su šeima verčiasi augalininkyste. „Elektros reikia nebent grūdams džiovinti, na, dar buityje šiek tiek”, – kalba pašnekovas.

Saulės energijos gamybos pradininkas Anykščių rajone jau užkrėtė ir kaimynus.

„Aplink mane statomi jau 5 tokie parkai. Žmonės laukė, kol kas nors pradės, o tik po to ryžosi”, – sako V.Juodelis.

Jis sako iš verslininkų girdėjęs, kad jie nori šiandien investuoti į saulės energijos parkus, o senatvėje iš to pragyventi.

Pasak jo, išgauti saulės energiją kol kas apsimoka, nes supirkimo kaina nėra maža. Juk rinkoje importinė elektra kainuoja apie 16 centų už kilovatvalandę, o jam mokama dešimtkart daugiau.

Šiemet saulės energiją pradėjęs išgauti V.Juodelis gailisi tik dėl vieno dalyko – kad šia veikla nesiryžo užsiimti šiek tiek anksčiau. Bet delsti privertė šalies valdžia.

„Prieš dvejus metus pažadėjo ES paramą, tačiau iki šiol nedavė nė cento. Teko minti bankų slenksčius”, – patirtimi dalijasi ūkininkas.

Prieš porą metų šalies valdžia žadėjo remti ūkininkus ir bendroves, kurios nusprendė statyti saulės energijos parkus. Tačiau netrukus paramą nutraukė. Prasidėjo bylinėjimosi maratonas, kuris trunka iki šiol.

„Reikėjo iškart eiti į banką, o ne laukti. Praradau dvejus metus”, – pyksta pašnekovas. Pasiūlymą jis pateikė keturiems bankams, du iš jų nesusidomėjo projektu, o su vienu sukirto rankomis.

V.Juodelis nesibaimina, kad paskolai gauti bankui užstatė ūkį. „Apskaičiavau, kad projektas man atsipirks per 7–8 metus. Jei būčiau gavęs paramą, terminas išvis būtų sutrumpėjęs iki 4–5 metų”, – skaičiuoja V.Juodelis.

Bet saulės energijos verslas priklauso ne tik nuo gamtos malonės. Jei valdžia nuspręs mažinti supirkimo kainą, tokie ūkininkai kaip V.Juodelis susidurs su sunkumais.

Taip jau atsitiko kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Čekijoje. Ten jau bankrutavo nemažai saulės kolektorių parkų.

Tačiau saulės energiją išgaunantys ar tai daryti planuojantys lietuviai kol kas nusiteikę optimistiškai.

Mūsų šalies gyventojai skuba iki metų pabaigos įsirengti saulės energijos jėgainę, mat tokiu atveju jie net dvylika metų valstybės valdomai įmonei LESTO elektros energiją galės pardavinėti po 1,8 lito už kilovatvalandę.

Tokiomis kainomis elektros energija superkama įsirengus iki 30 kilovatų galingumo jėgainę, integruotą į pastatą.

Galingesnių ar kitaip sumontuotų jėgainių savininkai uždirba sąlyginai mažiau.

„Tuomet, kai 2010 metais rengiau projektą, buvo kitokios taisyklės, todėl mano jėgainė galinga. Dabar statyčiau tris, bet mažesnes”, – užsimena Anykščių rajono ūkininkas V.Juodelis.

Palankiomis sąlygomis parduoti sugaudytą saulės energiją bus galima ir vėliau, tačiau tikėtina, kad tarifai naujoms elektrinėms nuo 2013-ųjų pradžios vis dėlto gali sumažėti.

Tokios galimybės kurti saulės kolektorių parkus atsivėrė po to, kai šalies valdžia įsipareigojo iki 2020 metų 23 proc. sunaudojamos energijos pagaminti iš atsinaujinančių šaltinių ir ši nuostata buvo įtvirtinta įstatymais.

„Nieko ypatinga neatsitiko, Lietuva šioje srityje nebėra išskirtinė šalis”, – lietuvių susidomėjimo naujovėmis nelinkęs sureikšminti Lietuvos saulės energijos asociacijos prezidentas Edmundas Žilinskas.

Tačiau jo vadovaujamos Kauno bendrovės „Saulės energija” specialistai nespėja suktis.

Jie maždaug kas dešimt dienų pastato po naują jėgainę.

Asociacijos vadovas įspėjo, kad įsirengti saulės energiją gaminančią jėgainę nėra labai paprasta, nes būtina parengti techninį projektą ir sutvarkyti kitus formalumus.

Nuo to momento, kai tvirtai apsisprendžiama imtis tokio projekto, iki jėgainės darbo pradžios vidutiniškai užtrunkama apie pusmetį.

E.Žilinskas pataria atidžiai rinktis įrangos gamintoją, tačiau dar svarbiau – tinkamai ją sumontuoti, pasirūpinti apsaugos priemonėmis.

Užsienyje būta nemažai atvejų, kai dėl meistrų darbo broko ar pernelyg mažo apsaugos lygio jėgainėse kilę gaisrai visiškai sunaikino turtą.

Bendrovių, siūlančių savo paslaugas įrengiant saulės jėgaines, dabar Lietuvoje daugėja ne dienomis, o valandomis, nors ne visi turi patirties šioje srityje.

Panašiai nutiko ir kitose šalyse. Čekijoje prieš prasidedant saulės energijos karštymečiui veikė vos trys tokias elektrines statančios įmonės.

Įsibėgėjus statyboms paslaugas jau siūlė apie 150 bendrovių, tačiau dauguma jų nesugebėjo išsilaikyti rinkoje. Dabar šioje šalyje vėl liko ne daugiau kaip dešimt bendrovių.

„Naujokus galiu įspėti: verčiau pirkti ne tik įrangą, bet ir visą paslaugų kompleksą”, – įsitikinęs E.Žilinskas.

Asociacijos prezidentas mano, kad dabar galiojantys energijos supirkimo tarifai yra gana palankūs elektros pardavėjams, tačiau neabejoja, jog vėliau jie turėtų mažėti. „Tarifai mažės, tik neaišku, kokiu greičiu”, – tvirtina E.Žilinskas.

Šiuo metu šalyje veikia apie 40 saulės energijos jėgainių, tiekiančių elektrą bendrovei LESTO. Tačiau didelė dalis pavienių ūkininkų saulės energiją gaminasi sau.

Pasak E.Žilinsko, įrengti jėgainę kainuoja iki 200 tūkstančių litų, o esant dabartiniams tarifams investicija atsiperka vidutiniškai per 6 metus. Šiuos skaičiavimus gali sujaukti tik labai apniukęs dangus.

Vėliau jėgainės savininkas jau skaičiuos tik grynąjį pelną, mat tinkamai prižiūrima mažoji elektrinė gali veikti 20–25 metus.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkė

„Kitais metais didelių pokyčių nebus, nes atsinaujinantys energetikos šaltiniai yra mūsų ateitis ir be jų niekaip neišsiversime. Šiuo metu specialistai skaičiuoja, kokiais tarifais 2013-aisiais bus superkama elektros energija iš saulės jėgainių. Juos planuojame patvirtinti iki vasaros pabaigos.

Tarifai tikrai nedidės, o sumažėjimui gali turėti įtakos mažesnės investicinės sąnaudos, mat sparčiai daugėja įrenginių gamintojų, mažėja kainos. Šiuo metu palankiausios sąlygos sudarytos statyti mažiausio galingumo jėgaines, nes joms steigti visiškai suformuota teisinė bazė.”

Specialiai LR, Berlynas

Gegužės 25 dieną saulės energijos baterijos ir kolektoriai Vokietijoje pagamino apie 22 gigavatus energijos. Tiek pat, kiek dvi dešimtys atominių reaktorių.

„Šie rodikliai – rekordas ne tik Vokietijoje: visame pasaulyje nėra valstybės, kurioje būtų pagaminta 20 gigavatų per dieną”, – teigė Tarptautinio atsinaujinančios energetikos ekonominio forumo IWR vadovas Norbertas Alnohas.

Saulės energija aktyviai veržiasi į elektros rinką ir iš jos stumia tradicinės energijos pramonės banginius – RWE, „E.On”, EnBW ar „Vattenfall”. Šie koncernai elektros energijos gamybos rinkoje dominavo ne vieną dešimtmetį, tačiau dabar turi susitaikyti su tuo, kad vis daugiau namų ūkių tampa nepriklausomi, nes turi įsirengę savo saulės jėgaines.

Bet ar Vokietijos saulės energetikos ateitis irgi bus saulėta kaip dabartis? Nepaisant praėjusių metų euforijos, pastaruoju metu ją ėmė temdyti planuojamų įstatymų debesys.

„Artimiausiu metu elektros kaina Vokietijoje gali labai padidėti”, – įspėjo Bavarijos ekonomikos ministras Martinas Zeilis. Pasak jo, tai susiję su išlaidomis, neišvengiamomis renkantis atsinaujinančius energijos šaltinius. M.Zeilio nuomone, per artimiausius dešimt metų elektra Vokietijoje gali pabrangti 70 procentų.

Postūmį imtis fotoelektrinių jėgainių verslo Vokietijoje suteikė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, įsigaliojęs 2000 metų balandžio 1 d. Pagal jį, visiems investuotojams (įskaitant ir gyventojus) 20 metų mokama garantuota suma, o naujos elektrinės prijungiamos prie elektros tinklų. 2000 metais ši suma siekė 50 euro centų už kilovatvalandę.

„Pasigamini elektros sau, o perteklių brangiai parduodi. Argi ne puiku?” – tada pasakojo euforijos apimtas saulės energetikos entuziastas, buvęs mano kaimynas Markas.

Vidutinis vokietis, ketinantis name įsirengti saulės kolektorių karštam vandeniui ruošti arba saulės elektros baterijas, gali pasinaudoti mokesčių lengvatomis ir susigrąžinti iki 20 proc. įrengimo, priežiūros ir remonto išlaidų.

Ar verta stebėtis, kad šalyje ant gyventojų stogų ėmė sparčiai dygti saulės baterijos ir kolektoriai?

Susikūrė visiškai naujas verslo sektorius: praėjusių metų pabaigoje su saulės energetika buvo susijusios 10 tūkst. Vokietijos bendrovių, jose buvo sukurta 130 tūkstančių naujų darbo vietų.

Tačiau vokiečių verslininkai toli gražu ne vieninteliai, atradę saulės energetiką. Didžiulės investicijos į saulės energetiką pasaulinėje rinkoje davė vaisių: ilgainiui saulės baterijų ir kolektorių kainos vartotojams vis mažėjo. Atrodo, kad Vokietijos rinka persotinta.

Vien 2011 metais saulės kolektorių kainos Vokietijoje krito 40 proc.: su vokiečiais konkuruojantys Azijos gamintojai gamina gerokai pigiau, o jų vis daugėja. 15 pasaulio stipriausių saulės kolektorių gamintojų įsikūrė Kinijoje, kur darbo sąnaudos gerokai mažesnės.

Garsiai nuskambėjo istorijos apie pirmąsias bankrutavusias vokiečių „Q-Cells”, „Solon” ir „Solarmillenium”. Prieš mėnesį JAV fotoelementų gamintojas „First Solar” paskelbė uždarysiąs abi gamyklas Vokietijoje – net ir naujausią, kuri pradėjo veikti tik pernai.

Praėjusių metų pabaigoje Vokietijoje veikė 1,09 mln. saulės energetikos sistemų, bendras jų galingumas siekia 7,5 gigavato.

Reino-Vestfalijos ekonomikos tyrimų instituto RWI duomenimis, valstybės parama saulės energetikos sektoriui 2011 metais siekė 18 milijardų eurų.

Be to, įstatymas numato, kad papildomas išlaidas, atsiradusias pereinant prie atsinaujinančių energijos šaltinių, padengia vartotojai.

Šiuo metu kiekvienas Vokietijos namų ūkis, per metus suvartojantis daugiau kaip 3,5 kWh, apmokėdamas savo sąskaitą už elektrą moka į šalies biudžetą papildomus 125 eurus už atsinaujinančias energijos rūšis.

Kovo pabaigoje Vokietijos parlamentas priėmė sprendimą sumažinti subsidijas naujai įrengtoms saulės energijos sistemoms – nelygu jų dydis, parama sumažės 20–30 procentų. Įvertinus likusias priemones, kurias ketina nubraukti politikai, parama saulės energetikos entuziastams 2013 metais gali sumažėti iki 45 proc.

Investuotojams mokama suma, prijungiant naujas elektrines prie elektros tinklų, jau dabar tesiekia nuo 18 iki 24,4 euro centų už kilovatvalandę.

Gali būti, kad už įstatymo pataisų projekto kyšo energetikos milžinų ausys.

RWE koncerno vadovo Jürgeno Grossmanno nuomone, valstybės parama saulės energetikai – paprasčiausias pinigų švaistymas: Vokietijoje ji prasminga „kaip ananasų auginimas Aliaskoje”, o kaina keturis kartus didesnė negu vėjo energijos.

„Saulės energiją Vokietijoje galima gaminti tiktai 900 valandų per metus, vėjo – 2000 valandų, o jūroje – net 3500 valandų per metus”, – tvirtina energetikas.