Apie verslą nežinojo nieko, turėjo tik svajonę – sostinės centre atidaryti gyvos muzikos barą. Noras pasiekti tikslą buvo toks stiprus, jog nepastovi alga, galimas bankrotas, potencialūs kaimynų skundai ir vos keli lankytojai jų neišgąsdino.
Ir kas dabar pasiginčys, kad iki skausmo pažįstama frazė „kas nerizikuoja, tas negeria šampano“ yra tik skambūs žodžiai?
Įgyvendinta dviejų draugų iš Panevėžio svajonė – gyvos muzikos baras „Muzikos rūsys“ dirba jau vienerius metus. Į muzikos baro organizuojamus koncertus susirenka iki 600 žmonių.
Patys muzikuoti mėgstantys savininkai džiaugiasi, kad jų verslas tik įsibėgėja. Gintautas ir Vainius savo bare suteikia galimybę groti tiek pradedantiesiems muzikantams, tiek žinomiems Lietuvos atlikėjams. Per metus Vainiaus ir Gintauto įkurtame bare įvyko daugiau nei 100 koncertų, juose pasirodė tokios grupės, kaip „Biplan“, „Rebelheart“, „Golden Parazyth“, „Sportas“, atlikėjai Domantas Razauskas, Andrius Kaniava ir daugelis kitų žinomų muzikantų.
Portalas lrytas.lt pakalbino jaunus verslininkus.
– Kas paskatino imtis verslo?
– Abu turėjome normalius darbus, tačiau nė vienam iš mūsų jie neteikė malonumo. Nors atlyginimai buvo pakankamai geri ir pragyventi iš jo galėjome – nesijautėme laimingi. Jau ilgą laiką svajojome apie nuosavą verslą – gyvos muzikos barą.
Pačioje verslo idėjos pradžioje norinčių atidaryti barą draugų buvo daugiau. Tikėjomės, kad visi susidėję po dalį sumos pradėsime verslą, tačiau daugeliui pritrūko drąsos imtis atitinkamų veiksmų, tad likome dviese.
Pradėti savo verslą ryžomės žinodami, kad Vilniuje žmonėms reikia naujo baro, kuriame visada skambėtų gyva muzika, būtų parduodamas gyvas alus ir visa tai būtų miesto centre.
– Ko teko atsisakyti pradėjus nuosavą verslą?
– Teko atsisakyti darbų, kuriuos turėjome. Žinoma, tai padaryti buvo labai baisu, nes praradome stabilias pajamas. Privalėjome prisijaukinti tą nežinomybę, kuri apima pradėjus verslą. Kai prarandi nors ir nedideles, tačiau pastovias pajamas, pasijauti taip, lyg nuogas eitum per dilgėlių lauką.
– Turbūt tokia patirtis užgrūdina ir leidžia lanksčiau planuoti išlaidas?
– Taip, po metų nuo verslo pradžios jau galime sakyti, kad apsipratome, užsigrūdinome ir galime numatyti kito mėnesio pajamas, tačiau tuomet, kai pradėjome savo verslą, nežinojome, ar po dviejų mėnesių nereikės užsidaryti. Mes nežinojom nieko: nei kiek žmonių pas mus ateis, ar užteks pinigų išsilaikyti, ar pavyks normaliai įsirengti patalpas.
– Daugelis sako, kad Lietuvoje sunku turėti savo verslą. Pritariate šiai nuomonei?
– Ne. Lietuva yra puiki šalis, kurioje galima turėti savo verslą. Visos šalys yra palankios verslui. Tačiau reikia susitaikyti, kad įstatymai ir mokesčiai neleidžia jaustis patogiai. Šiuo metu lengvatų tikėtis neverta, nes visos kalbos apie mokesčių lengvatas jauniems verslininkams kol kas ir lieka kalbomis.
Žinote, kas daugiausiai šneka, kad Lietuvoje verslo pradėti neverta? Tie, kurie vos dvylika klasių pabaigę išvažiuoja skinti apelsinų į Ispaniją ir taip visą gyvenimą skindami tuos apelsinus kiek įmanydami komentuoja, kad Lietuvoje savo verslą atidaryti gali tik kvailys, nors patys savo verslo niekada net nebandė įkurti.
– Kodėl pasirinkote viešojo maitinimo sritį?
– Tai buvo mūsų svajonė. Net ir žinodami apie milžinišką riziką norėjome ją įgyvendinti.
– Verslo patirties neturėjote. Ko reikėjo išmokti, kad atidarytumėte savo verslą?
– Ieškojome informacijos internete, sekėme įdomiausias ir originaliausias idėjas bei jų vystymo būdus.
Pavyko rasti žmogų, kuris įgyvendino unikalų eksperimentą: verslą sukūrė nuo visiško nulio, be jokių paskolų ir biudžeto. Pagrindinė jo mintis ir tikslas buvo nuo pat pirmosios dienos verslą išlaikyti tik iš apyvartinių lėšų. Neįtikėtina, tačiau jam pavyko už patalpų nuomą mokėti tik nuo tada, kai baras buvo atidarytas. O visos kėdės, stalai, buitinė technika buvo surinkti iš draugų ir artimųjų.
Džiugu, kad jis savo patirtimi dalijosi internete: diena iš dienos užrašinėjo savo įspūdžius, nuotykius bei problemas, su kuriomis teko susidurti. Jis ir buvo mūsų idėjinis mokytojas. Mums teko lankyti ir kursus, juose sužinojome daug naudingų dalykų pradedantiesiems verslininkams.
– Kodėl verslą pradėjote Vilniuje?
– Jau daugelį metų esame geri draugai. Kartu į Vilnių atvykome studijuoti. Čia įsitvirtinome ir nutarėme, kad šiame mieste ir reikia įgyvendinti svajonę. Manau, kad pradėti verslą galima tik Vilniuje. Kituose miestuose rizika kur kas didesnė.
Beje, kadangi pagrindiniai mūsų klientai – studijuojantys žmonės, kiekvienais metais klientų būrys pasipildo iš kitų Lietuvos miestų atvykusiais studentais.
– Kokia stipriausia jūsų verslo vieta?
– Stiprioji mūsų vieta – mažos kainos. Puikiai žinojome, kad laikydami aukštas kainas greitai užsidarytume – mokėmės iš svetimų klaidų. Žinau ne vieną barą, kuris ilgą laiką gėrimus pardavinėjo pigiai, paskui staiga kainas padvigubino ir per du mėnesius užsidarė.
– Kokių investicijų reikia norint atidaryti barą?
– Viskas priklauso nuo to, kokį barą planuoji atidaryti. Reikia apsispręsti, kokią įrangą naudosi, koks kasos aparatas bus, ar darysi generalinį patalpų remontą, apgalvoti dar begalę kitų aspektų. Vis dėlto norint atsidaryti savo barą, reikia mažiausiai 150 tūkst. litų. O laikui bėgant investicijų reikia vis daugiau.
– Ar patyrėte kokių nors nuostolių?
– Kadangi verslą pradėjome dviese, iš pradžių turėjome finansinių problemų. Pirmus du mėnesius buvo sunku, tačiau didesnių nuostolių nepatyrėme. Turėjome rezervinę sumą pinigų, jei nutiktų kažkas netikėto. Atsarga gėdos nedaro.
– Nuo baro atidarymo prabėgo metai. Ar dirbate pelningai?
– Pelno dar neskaičiuojame, tačiau išsilaikyti galime. Kai išmokėsime paskolą, manau, pajusime didžiulį palengvėjimą.
– Ar verslo plano lūkesčiai pasiteisino?
– Įgyvendinome savo verslo planą tiksliai taip, kaip ir buvome numatę.
– Apie domėjotės, kaip sekasi konkurentams?
– Savo verslą pradėjome praėjusių metų vasaros viduryje ir nuo pat žiemos iki baro atidarymo vaikščiojome pas konkurentus ir mokėmės. Bandėme mokytis iš klaidų ir semtis patirties. Žinoma, niekas nepasakoja, kiek uždirba, už kiek perka ir kaip parduoda. Tai stengėmės išsiaiškinti patys.
Buvo įdomu ir tai, kaip lubos nudažytos, koks šviestuvas kabo, kokius bokalus naudoja, kiek staliukų stovi, net kiek citrinos griežinėlių į bokalą įdeda. Skaičiavom, kiek į konkurentų barus ateina žmonių. Analizavome visų barų valgiaraščius ir sudarinėjome savo kainoraštį.
Pastebėjome, kad visi barai perpildyti, tad tikėjomės, jog atidarę dar vieną barą miesto centre prisiviliosime konkurentų klientus. Socialiniame tinkle padarėme anoniminę apklausą – jos rezultatai leido mums suprasti, kad toks baras, kurį planuojame atidaryti, yra reikalingas.
– Kaip reagavo konkurentai, kai atidarėte savo barą?
– Konkurentai niekada nevertins tavo verslo gerosios pusės. Tie, kurie buvo apsilankę, pažėrė tik kritikos.
– Ar numanote, kada atsipirks jūsų investicijos?
– Tikimės, kad po dvejų metų, tačiau tokį dalyką apskaičiuoti yra be galo sudėtinga.
– Kalbama, kad ši vieta, kurioje įkūrėte savo barą, nėra tinkama viešojo maitinimo verslui. Anksčiau čia veikusios įmonės nesugebėjo išsilaikyti. Tačiau jūsų verslas pritraukia išties nemažai klientų. Kaip manote, kodėl?
– Buvę šeimininkai padarė nemažai klaidų ir neišsilaikė. Gali būti, kad neatsipirko per didelės jų investicijos, o gal jie laikė per dideles kainas. Į mūsų barą žmonės ateina, nes laikome žemas kainas ir organizuojame gyvo garso koncertus.
– Ar ateityje planuojate plėstis?
– Kol kas planuojame investuoti tik į kokybės gerinimą. Atnaujiname baro interjerą, ketiname plėsti patiekalų asortimentą, ilginti darbo laiką. Tačiau antro baro artimiausiu metu tikrai neatidarysime, nes tai nėra saugi investicija.
Jei viešojo maitinimo sektorių ištiktų finansinė krizė, žlugtų visas verslas. Manau, kad saugiausia būtų imtis dar vieno, tačiau su viešuoju maitinimu nesusijusio verslo.
– Kokie viešojo maitinimo verslo trūkumai?
– Tai yra pati rizikingiausia verslo sritis. Uždarbis priklauso net ir nuo oro sąlygų.
– Kokių nemalonumų patyrėte pradėję savo verslą?
– Kadangi užtektinai pinigų neturėjome, reikėjo imti paskolą ir drausti verslą. O tam, kad gautum ir paskolą, ir draudimą, verslo plane privalai nurodyti tikslų adresą, kur bus atidarytas baras, kiek žmonių jame dirbs, kokia pinigų suma bus investuota, kiti tikslūs duomenys. Be to, draudimo kompanija bei paskolą suteikianti įmonė verslo planą nagrinėja 3–4 mėnesius.
Patekome į nemalonią situaciją: patalpų dar neturėjome, nes pinigų tam nebuvo, o pinigų negalėjome gauti, nes neturėjome patalpų. Neturėjome išeities ir verslo draudimo atsisakėme.
– Koks lietuvių požiūris į jauną verslininką?
– Kai esi jaunas, į tave niekas nežiūri rimtai. Kai prašydamas paskolos ateini į banką, daugeliui sukeli tik šypseną. Visiškai kitaip tie patys žmonės žiūri į savo verslą pradėti norinčius vyresnio amžiaus žmones. Lietuvoje požiūris į jauną verslų žmogų yra neigiamas. Turi praeiti daugybė metų, kad kas nors pasikeistų.
– Ar teko patirti skaudžią apgavystę?
– Tiesiogiai mūsų niekas nebandė apgauti. Jei kas nori apgauti, suplanuoja savo veiksmus taip, kad sudarytų sąlygas apsigauti pačiam. Visuomet privalai viską sutikrinti, išsiaiškinti, negalima niekuo pasitikėti.
Žinoma, pirmaisiais mėnesiais padarėme žioplų klaidų.
– Ką patartumėte norintiems pradėti savo verslą?
– Tam, kad galėtum sėkmingai ir stabiliai dirbti tokio pobūdžio versle, reikia įgyti patirties dirbant barmenu, padavėju ar baro vadybininku ir susipažinti su šio verslo virtuve. Mes tokios patirties neturėjome, tad pati pradžia buvo sunki. Reikia daug noro, idėjos ir drąsos rizikuoti, jokiu būdu neklausyti tų, kurie abejoja jūsų sėkme, ir neleisti sau atsipalaiduoti.