Ar taip pasielgusi advokatė nepažeidė įstatymų ir profesinės etikos? Tai turės įvertinti visus Lietuvos advokatus vienijanti organizacija.
Ši istorija paaiškėjo po to, kai buvo pastebėtas nemalonus sutapimas: pradėjus dirbti naujai advokatei, pasipylė „Smulkaus urmo” raštai į VPT, kurioje šiuo metu dirba buvę advokatės kolegos.
Abejoja dėl nešališkumo
2012 metų gegužę vienas didžiausių šios rinkos dalyvių „Kretingos maistas” kreipėsi į Lietuvos advokatų tarybą ir pareiškė, jog pagrindiniam konkurentui pradėjusi atstovauti advokatė Jolita Rima Puškorienė galimai pažeidė profesinę etiką.
Ši advokatė anksčiau septynerius metus vadovavo VPT Prevencijos kontrolės skyriui.
Jai buvo pasiekiama vidaus informacija tiek apie „Smulkų urmą”, tiek apie pagrindinį jo konkurentą „Kretingos maistą”.
„Akivaizdu, jog šiuo atveju pagrįstai abejojame dėl advokatės veiklos nešališkumo.
Kyla rizika, kad advokatė, atstovaudama dabartinio kliento interesams, gali panaudoti priešingus „Kretingos maisto” interesams faktus, kuriuos sužinojo eidama valstybines pareigas ir turėdama pareigą veikti nešališkai”, – pabrėžiama skunde Lietuvos advokatūrai.
Kodeksas liepia nusišalinti
Maža to, J. R. Puškorienė dabartinėje veikloje ne tik gali pasinaudoti informacija, su kuria turėjo galimybės susipažinti eidama pareigas valstybės institucijoje.
VPT tebedirba buvę ilgamečiai jos kolegos, kurie kartu su ja pasirašinėdavo šios tarnybos sprendimus ir kitus raštus, o dabar turi atsakinėti į J. R. Puškorienės siunčiamus raštus.
Advokatūros įstatymas ir Advokatų profesinės etikos kodeksas nurodo, jog advokatai turi vengti bet kokio interesų konflikto.
„Jei atstovaujant klientams kyla interesų konfliktas, advokatas turi nustoti veikti tų klientų vardu”, – taip nurodo trečiasis Advokatų profesinės etikos kodekso straipsnis.
Manoma, jog šį skundą Lietuvos advokatų taryba svarstys jau artimiausiu metu.
Velkasi skandalų šleifas
Tai jau ne pirmas kartas, kai „Smulkus urmas” atsiduria dėmesio centre dėl ryšių su esamais ar buvusiais valdininkais ir jų giminaičiais.
Pernai balandžio mėnesį paaiškėjo, jog Vilniaus savivaldybės Švietimo departamento direktoriaus pavaduotojas Julius Skestenis tiesiogiai dalyvavo viešojo pirkimo konkurse, kurį laimėjo jo sūnaus darbovietė – bendrovė „Smulkus urmas”.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija tuomet konstatavo, kad valdininkas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą.
Žiniasklaidoje buvo minima, kad ne kas kitas, o J. Skestenis pasirašė dokumentus, kuriuose buvo numatyta, jog per metus ikimokyklinės Vilniaus miesto savivaldybės įstaigos turėtų gauti maisto produktų už daugiau kaip 15 milijonų litų, o tuo rūpintis turėtų „Smulkus urmas”.
Ši bendrovė 2010 metų gruodį pasirašė sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe trejiems metams ir per šį laikotarpį planavo gauti per 45 mln. litų.
Vilniaus miesto meras Raimundas Alekna tuomet kalbėjo, kad savivaldybė tokią sutartį turi nutraukti, o „Smulkaus urmo” laimėtu konkursu turi susidomėti teisėsauga, tačiau taip nenutiko.
Pritaikė vienam žaidėjui
Buvo minima, jog viešojo pirkimo darželinukams maitinti sąlygos buvo specialiai sukurtos taip, kad reikalavimus atitiktų tik viena įmonė.
Viešųjų pirkimų tarnybos ata–skaitoje buvo duomenų, kad iš konkurso buvo pašalinti absoliučiai visi „Smulkaus urmo” konkurentai, nors jie daugeliu atvejų siūlė gerokai mažesnes kainas.
Pavyzdžiui, „Smulkaus urmo” darželiams tiekiama mėsa kainuos beveik 2,6 mln. litų per metus. Kita konkurse dalyvavusi bendrovė „Agromarket” tą patį kiekį mėsos siūlė tiekti už per pusę mažesnę sumą, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės specialistų buvo pašalinta iš konkurso.
Pasirodo, konkurse Vilniaus miesto savivaldybės iškeltus reikalavimus atitiko tik „Smulkus urmas”, nes miesto valdininkai nustatė, jog maistą darželiams norinčios tiekti įmonės turi pateikti kokybės vadybos sertifikatą.
Be to, Viešųjų pirkimų tarnyba pateikė duomenų, kad Vilniaus miesto savivaldybė sudarė ir kitokių paslaugą siūlančių įmonių pardavimo apimties kliūčių, kurias įveikti galėjo tik „nugalėtojas”.
Pavyzdžiui, įmonės, norėjusios tiekti pieną, per trejus metus turėjo būti jo pardavusios už ne mažesnę kaip 1,61 mln. litų sumą.
(Užs. 12K554-2)