Profesorius atsako į klausimus, kaip galima būtų išvengti tolesnio šilumos brangimo bei kaip ateityje būtų galima sumažinti sąskaitas už šildymą. Jis išdėsto savo nuomonę, kokios priežastys lemia niekaip neįsibėgėjančią daugiabučių namų renovacija bei koks modelis galėtų veikti geriau. Galiausiai, kadangi artėja rinkimai, V. Martinaitis pateikia pasiūlymus, į kuriuos, jo nuomone, reikėtų atsižvelgti siekiant spręsti šią, daugeliui Lietuvos gyventojų labai opią problemą.
- Šildymo sezonui pasibaigus netruko pritilti nepasitenkinimas didžiulėmis šilumos kainomis. Tačiau esate pasisakęs, jog kitas šildymo sezonas gali kelti dar didesnį nepasitenkinimą, kadangi gali būti „dar vienas istoriškai brangiausias“. Kas padėtų tokio brangimo išvengti?
- Yra labai paprasta atsakyti į klausimą, ko reikia, kad išvengtume didžiulių sąskaitų už šildymą. Kad mažiau mokėtume, reikia trijų dalykų: šiltos žiemos, pigios šilumos ir kad jos daug nereiktų. Kainą dauginame iš kiekio, gauname visas išlaidas. Dėl šiltos žiemos čia kiek pajuokavau. Gali būti šilta žiema, bet po jos sekti labai šalta, ir čia sprendimo nėra, galime tik prognozuoti.
Likę du komponentai – kaina ir kiekis. Kainą apsprendžia naudojamo kuro rūšis. Visiems žinoma, kad esame globalioje iškastinio kuro rinkoje, ar tai būtų nafta, ar anglis, ar dujos. Dėl to esame bejėgiai šias kainas tiesiogiai įtakoti. Kelias – eiti ieškoti pigesnio kuro. Ir tikrai ne aš būsiu tas, kuris pirmas pasakysiu, koks turi būti tas kelias. Dažniausiai vietinės prekės būna pigesnės. O vietinis kuras būtų biomasė, kurių realiausias ir greitai realizuojamas – biokuras. Palyginus greit, bet savaime niekas nepasidaro.
Čia kiek nukrypčiau ir užduočiau klausimą: kodėl mes taip keistai nenorime deginti atliekų? Supraskime, kad tai sprendžia dvigubą problemą vienu metu. Kai mes atliekų kiekius mažiname ir rūpinamės darnios plėtros požiūriu švara, tvarka, tolimesne ateitimi, bet dar pasirodo, kad iš to rūpesčio šilumos galime pasigaminti.
Natūraliai kyla klausimas, iš kur šis nenoras atsiranda. Šioje situacijoje žmonės turėtų apsispręsti. Jokių pokyčių: kaip yra, taip gerai. Nenorime to, nestatom ano – užimama tokia pozicija, kurioje neina išspręsti esančios problemos. Visgi reikia ieškoti sprendinio. O jis nebūna visiems vienodai geras. Jis turi būti visiems priimtiniausias.
Su atliekomis kiek nusukau į šoną, tačiau atliekos – viena iš alternatyvių, neatidėliojant naudotinų kuro rūšių, kuri yra didžioji dalis šilumos kainos komponentės dalis. Be abejo didžiausias potencialas glūdi kietojoje biomasėje.
Sekantis komponentas yra kiekis. Mažiau vartokime. Lengva pasakyti, sunku padaryti.
Mes labai daug šilumos išleidžiame per jai laidžias namų sienas. Jei žiūrėsime Europos lygiu, nesame mes šioje srityje absoliučiai atsilikinėjantys. Tačiau šis lygiavimasis priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių kaip klimatas, pajamų dydis, pastato nuosavybės forma ir panašiai. Visgi nėra reikalo dairytis į kitus. Turi bėdą, tu didelę dalį savo pajamų išleidi šilumai, dėl to užsiimk problemos sprendimu. Gal kitų pavyzdžiu galima surasti paskatinimą, pasimokyti, kaip daryti, bet čia yra mūsų pačių didžiulė problema, ir ją reikia kuo skubiau spręsti. Kita vertus gyventojas neturi likti ar jaustis vienišas prieš šią problemą.
- Šiai vyriausybei nepavyko išjudinti daugiabučių namų renovacijos, dėl to ji dažnai pripažįstama kaip vienas didžiausių šios vyriausybės fiasko. Taigi kodėl nevyksta daugiabučių renovacija Lietuvoje? Kokios didžiausios dabar galiojančios renovacijos programos ydos?
- Lietuvoje daryti renovaciją bandoma jau gana seniai. Jei pradėti nuo pozityvo, tai jau yra primirštama, kad Pasaulio Bankas Lietuvoje 1996 – 2002 vykdytą eksperimentinį pastatų energinio efektyvumo projektą pavadino kaip labiausiai pavykusį pavyzdinį renovacijos projektą.
Ši pirmoji renovacija buvo vykusi – kūrėsi bendrijos, susidarė proceso dalyvių infrastruktūra, viskas buvo tvarkoje. O šis „tvarkoje“ buvo, sakyčiau, dėl to, kad buvo gana griežta Pasaulio Banko priežiūra, ypač techninė. Nebuvo leidžiama techninių improvizacijų tiek projektavime tiek vykdymo techninėje priežiūroje. Ir žmogiškųjų išteklių parama bendrijoms buvo didesnė.
Žmones dabar išgąsdintų – palūkanos pradžioje buvo 15, po to 11 proc., bet tada tokie laikai buvo.
Po to mes pabandėme renovaciją daryti savarankiškai. Tačiau ne visa prieš tai galiojusi tvarka liko išsaugota, nukentėjo techninė priežiūra, vadyba, bet nenoriu to suabsoliutinti. Visgi labiausiai sumažėjo darbas su bendrijomis. Tada nebuvo mados, kad konsultantas neitų į bendriją, nedalyvautų susitikime su žmonėmis, neaiškintų jiems naudos ir kitų dalykų.
Be to, tų laikų daugiabučių renovacijos idėja buvo paremta iniciatyva kurti bendrijas. Nėra bendrijos – negalima gauti paramos. Bet aš manyčiau, jog toje pirmojoje renovacijoje šitas potencialas ir buvo išnaudotas – tada ir buvo sukurtos dauguma iniciatyvių bendrijų.
Tačiau tada keitėsi programa, keitėsi vyriausybės, atsirado ir pati Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra (BUPA). Deja jos veiklos vertinimas menkai buvo siejamas su renovacijos rezultatais, ją labiau domino šalutinė veikla - tarptautiniai projektai, gausūs nerezultatyvūs mokymai. Galiausiai atsidūrėme dabartinėje programoje. Tai būtų labiau vadybinė pusė, bet techninė pusė, reikalavimai proceso dalyviams, konsultantams, projektams, dėmesys pastato techninėms sistemoms (šildymui, vėdinimui, elektros tiekimui) taip pat suprastėjo. O kai rezultate lieka techninių spragų, galutinis vartotojas, proceso perspektyvos irgi labai nukenčia.
Dar vienas svarbus akcentas – nerodomi geri pavyzdžiai. Aš juos pats matęs, žinau apie juos, bet manęs nereikia agituoti. Supažindinti reikia gyventojus. Yra išties gerų pavyzdžių ne iš paskutiniosios (vadinamos JESSICA programos), o priešpaskutinės programos tokių puikių pavyzdžių – ir Panevėžyje, ir Šiauliuose, ir kitus. Ar kas žino, kokie yra išrinkti praeitų metų geriausi renovuoti pastatai, kad pirmininkams ar pirmininkėms buvo įteikti prizai? Kodėl šie pavyzdžiai nesisuka televizijoje, žiniasklaidoje, populiaresniuose tinklalapiuose? Žmonėms reikia gero, įtikinamo pavyzdžio – su pasiektais vienų – dvejų metų išlaidų energijai taupymo rezultatais, geresne gyvenimo aplinka.
O visumoje, kadangi bendrijų kūrimosi potencialas bent kol kas išsisėmė, tai kiti valdantys pastatus yra administruojančios įmonės. Tačiau jų santykiai su butų savininkais dar tik formuojasi, pasitikėjimas nėra aukštame lygyje. Dėl to į administruojančių įmonių iniciatyvas organizuoti renovaciją žiūrima atsargiai, nors administruojanti įmonė galėtų ir turėtų tuo užsiimti.
Prie viso to kaip labai svarbų veiksnį įvardinčiau pasirinkimo nebuvimą. Žmonės mėgsta rinktis, kad ir paprasčiausią švarką perkant norisi pasirinkti iš kelių, o čia juk didelių investicijų reikalaujanti renovacija. Programos administratorius vienintelis , jo siūloma veiksmų schema vienintelė. Norintieji statomi į vienintelį „rėmą“, ir to rėmo turi griežtai laikytis.
Dėl to reikia ieškoti kitų renovacijos būdų, pasirinkimo alternatyvų butų savininkams, pastatų administratoriams, savo gyventojais besirūpinančioms savivaldybėms.
- Kas paskatintų daugiabučių namų renovaciją? Esate minėjęs privalomos renovacijos galimybę, taip pat esate užsiminęs apie galimybę valstybei užsiimti šiuo klausimu.
- Politikas, atsakingas už daugiabučių renovaciją, sako: „mes lauksime gyventojų apsisprendimo“. Tačiau tada ir pats politikas bent šiame procese jau nebereikalingas. Valdžia turi daryti įtaką, skatinti procesą, vykdyti politinį įsipareigojimą, o čia tekalbama apie gyventojų apsisprendimą.
Antra, nors nėra labai gražu skaičiuoti svetimus pinigus, bet būtų galima suskaičiuoti, kiek BUPA kaip įstaiga generuoja rezultatų. Kiek šiai institucijai su padaliniais didžiuosiuose Lietuvos miestuose išleista pinigų per jos gyvavimą. Matome ir agitacijai skiriamus didžiulius pinigus, tačiau nėra matomas tiesioginis kontaktas su vartotoju. Šioje vietoje siūlyčiau akivaizdžiau susieti jų veiklą su rezultatu – labai paprastas efektyvios vadybos komponentas. O šiuo metu jų atlygis nėra susietas su rezultatais. Taigi du dalykai – alternatyvos nebuvimas bei paties valdymo kokybė – yra nesėkmės priežastimi. Galima nenubraukti ir dabar siūlomo renovacijos varianto, tačiau privalu sukurti alternatyvų, būtų galima vartotojui pasirinkti. Galiausiai tada tikėtinas ir konkurencinis motyvas, formuojantis proceso tobulėjimą.
Be to blogai, jog proceso valdymas yra koncentruojamas Vilniuje, o jau antras dešimtmetis už šią sritį atsakinga jos nepajėgi vykdyti Aplinkos ministerija. Konservatoriai eidami į rinkimus žadėjo šią veiklą pavesti naujajai Energetikos ministerijai. Viską matant dabar gal ir gerai, bet ne geriau, kad to nepadarė. Daugiabučių renovavimo problemos sprendimai turi vykti arčiau vartotojo. Ir geriausia – savivaldybiniame lygyje. Prie stalo turėtų susėsti savivalda, ji turėtų inicijuoti dialogą su daugiabučių gyventojais, tam sukviesti šilumininkus, vietos statybininkus ar nekilnojamo turto plėtotojus, administruojančias įmones.
Kodėl šioje situacijoje reikalingi šilumininkai? Todėl, kad svarbu identifikuoti prasčiausius, probleminius namus. Juos išsiaiškinus būtų žiūrima, kas ten per gyventojai, išanalizuoti namų techninę būseną. Pati organizavimosi forma gali būti įvairi. O patiems namams būtų teikiama parama, pirmiausiai organizacinė, techninė, galbūt ir papildoma finansinė. Galų gale jau priimama ES direktyva, įpareigojanti šilumos, dujų , elektros tiekėjus parodyti gerą pavyzdį. Taigi parodykime jį, renovuokime pradžiai keletą namų, kad ir su minėtų institucijų iniciatyvinės grupės pagalba. Darbas su žmonėmis reikalingas, tačiau jį ir dirbti reikia vietoje, savivaldybės lygmenyje.
Kodėl reikia imti prasčiausius daugiabučius? Dėl to, kad tai bus tikrai pavyzdinis projektas, nes prasčiausiuose namuose galima sutaupyti didžiausią procentą šilumos. Miestelyje atsiras du – trys šalia, ne per televiziją rodomi pavyzdžiai, jie sudomins kitus. Priešingu atveju klausomasi, kaip su ta renovacija, gal kas pasikeis, gal tvarka bus kitokia, gal pasikeitus valdžiai lėšų bus skiriama daugiau ir panašiai... ir mokamos nepakeliamos sumos kas mėnesį.
Man asmeniškai patiko pavyzdys, kai buvo leista keturiems iniciatyviems rajonams savarankiškai spręsti socialinių mokėjimų taisykles. Ir renovacijoje būtų galima palikti kažkokį intervalą, erdvę, galiausiai kompensacijų už šilumą mokėjimą leisti savivaldybėms susieti su dalyvavimu renovacijoje, duoti joms tvarkytis ir žiūrėti, kas bus.
Dar norėčiau paminėti vieną gal pradžiai gąsdinantį sprendimo atvejį. Lietuvoje didžiulė dalis būstų yra privatūs. Privačių būstų dalis ko gero viena didžiausių pasaulyje. Tuo pačiu turime šią didžiulę problemą tiek socialinę dėl didžiulių sumokamų sumų už šildymą, tiek valstybės mastu dėl mokamų kompensacijų, išlaidų importuojamam kurui. Valstybė, savivaldybė ar net administruojančios įmonės galėtų imtis iniciatyvos pasiūlyti tos kai kam primestos nuosavybės išmainymą į normalų gyvenimą. Gyventojas leistų atlikti jo būsto renovaciją, po to nemokėtų nei už šildymą, nei nuomą, tačiau atsisakytų nuosavybės ir tada ta pati pensija galėtų būti skiriama vaistams, maistui, normaliam gyvenimui. Tinkamai pasirinkus pradžią, tokius gyventojus galima sutelkti atskiruose pastatuose, savivaldybėse formuotųsi socialinio, nuomojamo būsto fondas. Aišku čia reikalingas pasitikėjimas, šalių patikimumas, bet panašios schemos realiai veikia vakaruose.
- Artėjant rinkimams, partijos skelbia savo rinkimines programas, jose dažnai paliečiamos ir šilumos ūkio problemos. Kokių klaidų patartumėte būsimai valdžiai nedaryti bei kokių iniciatyvų imtis, kad renovacija pagaliau pajudėtų?
- Valdžiai reiktų priminti, jog nevykstanti daugiabučių renovacija yra didžiulio masto problema. Jei ji nesisprendžia – nevykusiai pasirinktos priemonės. Be to, vartotojams reikia įvairovės, galiausiai būtų pasižiūrima, per kurią programą renovacija sparčiausiai juda.
Taip pat priminčiau Europos planą 2020 metais iš atsinaujinančios energijos pasigaminti 20 proc. energijos, tuo pačiu energijos suvartojimą sumažinant 20 proc. Kyla klausimas, kaip tokį rezultatą pasiekti, kai renovacija nevyksta, o per metus pastatoma vos 1 proc. naujų būstų? Dėl to renovuoti reikia trigubai daugiau, nei šiuo metu pastatoma naujų pastatų , o tai būtų 3 proc. pastatų per metus. Taigi, norint pasiekti Lietuvos prisiimtų įsipareigojimų, reikėtų suskubti su renovacija.
Dar paminėčiau tokį istorinį valdžios įsiskolinimą Lietuvos žmonėms. Gražu, nepriklausomybės pradžioje visi tapome butų savininkais, bet nebuvo pasirūpinta jokia pastatų priežiūros sistema. Kalbame apie didžiulių sąskaitų problemas, nerenovuotus daugiabučius, tačiau problema yra didesnė. Dažnai pasitaiko atveju, kai butuose išgriaunamos sienos, pertvaros, tokia veikla kelia realų pavojų. Šildymo sistemos nemokšiškai pertvarkytos, išbalansuotos. Galiausiai, nėra kam pasiskųsti. Yra statybos priežiūros sistema, atliekama statybų metu, tačiau jau pastatytų pastatų normalios priežiūros sistemos vis dar nėra. Šiandieną buto savininko neliečiamumo teisė yra besąlygiškai aukščiau už to savininko padarytus technologinius pažeidimus, keliančius pavojų ir darančius žalą kitiems.
Renovacija yra tik komponentas priežiūros. Kapitalinis remontas name turėtų vykti maždaug kas 30 metų. Iš viso, kodėl pastato tvarkymas turėtų atsipirkti? Norėčiau situaciją sulyginti su automobilių priežiūra. Tada ir automobilis turėtų būti renovuojamas tik įsitikinus, kad remontas atsipirks iš sutaupyto kuro juo važinėjant. Pastatų remontas turėtų ir taip būti daromas, o čia dar būtų galima sutaupyti jam dėl sumažėjusių šilumos sąskaitų!
Valdžiai siūlyčiau mąstyti plačiai, taip kaip jai ir patiki rinkėjai. Renovacijos neištraukti kaip fragmento. Sutvarkykite pastatų priežiūros sistemą ir didžiulį šilumos suvartojimą matykite kaip su tai veikla susijusį komponentą.
Apibendrinant norėčiau priminti, jog turėtų būti pateikiamos alternatyvos, ieškoma resursų, žmogiškųjų ir finansinių, bei dirbti su blogiausiais namais, taip parodant efektyvius pavyzdžius. Galiausiai, yra ekonominiai, technologiniai bei teisiniai klausimai. Mes negalime sugalvoti labai daug naujų technologijų, čia įvairovės mažiau. Ekonominiame vertinime taip pat mažiau ką galima padaryti – taisyklės universalios. Pavyzdžiui, jei kuras brangs, tai taps paskata renovacijai, nors bus brangu šilumos vartotojui. Tačiau per teisinės sistemos tobulinimą galima įgyvendinti būtinus pokyčius. Jei vadovausimės senomis taisyklėmis, senais reikalavimais bei lauksime, kaip apsispręs gyventojai, progreso nebus. Jiems reikia padėti apsispręsti, pasinaudojant orientuota teisine politika. Tokia kaip privalomieji reikalavimai pastatų techniniams rodikliams, gaunančiųjų kompensacijas nedalyvavimas priimant sprendimą dėl renovacijos (kadangi tai – valstybės pinigai), renovacijos klausimo perkėlimas arčiau gyventojų. Tik priimant tokius sprendimus, tikiu, taip reikalinga renovacija pagaliau pajudės.