Verslas suklestėjo iš mamos ir dukros noro būti kartu

Justė: Jau 15 metų mūsų šeima turi parduotuvėlę, prieš „Šarką“ turėjome dailės salonėlį provincijoje. Sekėsi gerai, bet galų gale visi išsivažinėjo gyventi į Kauną, Vilnių, tad mama jautėsi vieniša. Sugalvojome atsivilioti ją į Vilnių ir metus „svaigome“ apie savo parduotuvę čia, sostinės senamiestyje.

Mama Jurgita: Justė baigė kostiumo dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje ir nuo pirmo kurso svajojo apie nuosavą parduotuvę. Kartu susėsdavome ir svajodavome, kokia ji turėtų būti: daiktų? Drabužių? Meno dirbinių? Naujų? Senų? Nieko nesinorėjo atsisakyti, taip išsigrynino negryna „Šarkos“ idėja. Viskas, kas gražu, kas turėjo ar turės gražų ir ilgą gyvenimą, visko daug, marga, šilta ir artima būtent mums. „Šarka“ – mūsų šeimos požiūrio į daiktus, estetiką, vartojimą atsipindys. O jis gali būti artimas ir kitiems, tuo kasdien įtikina mūsų svečiai.

Justė: Kai jau nusprendėme pradėti, viskas vyko labai greitai, svajonės vijosi realius darbus ir atvirkščiai. Viskas susipynė ir rezultatas, manau, gavosi toks, kokio norėjome. Viskas nuo sprendimo pradėti iki pirmojo durų atidarymo truko 4-5 mėnesius. Net ir svajonių patalpas atradome iš karto.

Justė: Mūsų prekės labai įvairios, tad ir jų keliai skirtingi. Parduotuvės pavadinimas – „Šarka. Daiktų kelionės“. Gera, kai daiktai keliauja ir galų gale randa tikrus namus. Tai ir neša ekoidėją, ir skatina santūresnį vartojimą, norime, kad laiko patikrintas daiktas keliautų toliau. Turime menininkų keramikos, juvelyrikos darbų, paveikslų, sendaikčių iš Vokietijos, jaunų dizainerių kūrinių, dėvėtų drabužėlių iš už jūrų marių. Patys siuvame vienetinius drabužėlius. Taip pat šiek tiek dirbame komiso pagrindais. Visada laukiame įdomių daiktų, rūbų, labiausiai mylim iškraustytas močiučių spintas ir sekcijas! Dar vis perkraustome savo lentynas, iš namų atnešame perskaitytas knygas.

Justė: Visada labai sunku išsiskirti su ypač originaliais daiktais, drabužiais, kuriuos labai greitai išsineša pirkėjai. Gaila, nes jie nespėja papuošti parduotuvės ir nudžiuginti kitų svečių... Turime mamos tėčio septintojo dešimtmečio stiliaus krėslą ir toršerą, jais kasdien kas nors susidomi, bet niekada jų neatsisakysime. Tai šeimos relikvijos. Dar buvo Nacionalinės premijos laureto grafiko Mikalojaus Vilučio paveikslas, su juo buvo sunku atsisveikinti...

Mama Jurgita: Be konkurencijos visiems įdomi šarkos iškamša, kurią gavome dovanų.

Justė: Kaina – labai subjektyvu, juk kiekvieno galimybės skirtingos. Manome, kad pas mus ne tik nebrangu, bet gal net pigu! Stengiamės rinkti originalius ir tik kokybiškus daiktus. Tarkime, internete išplatinę tikrai išskirtinės vintažinės suknelės nuotrauką, per pusvalandį sulaukėme šešių skambučių, pirmoji taksi atvažiavusi pirkėja ją išsinešė palikusi 80 litų, o mūsų siūtos suknelės – džemperiai kainuoja 70-90 litų.

- Greta įdomias istorijas pasakojančių drabužių prisiglaudę meno kūriniai patys atkeliauja į „Šarką“ ar jų tenka ieškoti?

Justė: Visaip būna. Daugumos darbų autoriai – tiesiog pažįstami, draugai, draugų draugai. Kai kas likę iš ankstesnės parduotuvėlės kontaktų. Bandžiau ieškoti originalių papuošalų internete. Jų labai daug, bet sunku rasti tai, ko iš tikrųjų norėtųsi. Kartais gauname laiškų į „Šarkos“ paštą su pasiūlymais bendradarbiauti. Taip prasidėjo ne viena draugystė! Žinoma, į svečius netyčia užklydę menininkai ir patys pasisiūlo. Šiaip labai laukiame visų naujų kūrėjų. Aūūūūūū! Kur jūs?!

Mama Jurgita: Kažkas klausė: kokia jūsų tikslinė grupė... Tokios nėra. Vasarą daug užsieniečių – skandinavai ir rusai dievina vintažą. Bet ateina ir jauni, ir vyresni, bobulytės ir čigonės, menininkai ir studentai, ir ministerijų darbuotojai per pietų pertrauką užsuka. Todėl čia nenuobodu dirbti.

Justė: Taip, tik „Šarkai“. Mažais kiekiais perkame kokybiškus audinius, pati juos sukerpu ir duodu siuvėjai susiūti. Šie drabužiai pakankamai paprasti, bet stengiamės, kad kiekvienas būtų vis kitoks – tai spalva, tai kirpimu. Siekiame kokybės.

Justė: Esame ištikimi „Šarkos“ gerbėjai! - Vis dar kuri kostiumus teatrui?

Justė: Kūriau kostiumus Gyčio Ivanausko spektakliams, dirbau su studentų spektakliais ir filmais. Dabar daugiausia dirbu su komerciniais filmavimais – dailininke, stiliste. Nuolat sulaukiu pasiūlymų stilizuoti fotosesijas.

Justė: Oi... sunkus klausimas. Dvejus su puse metų dirbau drabužių fabrike, dekoravau interjerus, piešiau ant sienų, iliustracijas žurnalui „Pravda“, plakatams ir panašiai. Kūrėme drabužius „FoxFoxy“, dirbau su teatru ir filmavimais, turėjau privačių drabžių užsakymų... Bet pasakysiu visiškai nuoširdžiai: geriausiai jaučiuosi dirbdama „Šarkoje“. Čia viskas mūsų – dirbi sau ir esi atsakingas tik prieš save.

Justė: Nesvetimas tiek man, tiek mamai (ji - architektė). Mano vyras Adomas taip pat yra architektas, jis labai daug padėjo ir padeda. Pačios patalpos padiktavo interjero sprendimus. „Gavome“ medines grindis, daug nišų sienose ir pagrindinį akcentą – atidengtas senovines freskas ant lubų. Sunkiausia užduotis – kur sudėti ir sukabinti begalę daiktų?.. Pasirinko sovietmetį menantį 1960-ųjų stilių: baldai atkeliavo iš senelio buto, brolio virtuvės, sekcijos dalį pavertėme prekystaliu, senoviniame radijuje eksponuojame papuošalus. Kasos aparatas jau sulaukė 16-ojo gimtadienio!

- O ką su mama veikiate, kai užrakinate „Šarkos“ duris?

Justė: Pomėgiai mūsų kaip ir visų: filmai, teatrai, knygos, kelionės. Retai kada susėdame kur taurės vyno ir smagių plepalų... Daugiausiai laiko užima kiti darbai, daikteliavimas „Šarkai“ ir, žinoma, šeima – turiu sūnelį Dovydą.

Justė: Viena iš mūsų – sesuo šarka Onė – išvažiavo studijuoti į Pietų Italiją. Laiškais įkvepia pietietiškų vasaros nuotaikų. Labai dėl jos džiaugiamės! Ji jau klaidžioja po vietos blusturgius – laukiame naujienų „Šarkoje“. Dar labai džiugina vis didėjantis gerbėjų ratas „Facebook“ ir realybėje. Pranešti „Šarkos“ naujieną padeda įvairios „vakaruškos“ parduotuvėlėje. Ir, žinoma, kiekvienas iškeliavęs daiktas – tai gera naujiena.

Šis tekstas publikuotas internetiniame žurnale „Lamų slėnis“.