Lietuvos kailinių žvėrelių augintojai pernelyg nesigiria, nors ir galėtų. Juk jų užaugintų žvėrelių kailiai sugula ant siuvėjų stalų net ir aukštosios mados namuose.
Kailių aukcionuose atrenkami geriausių kailiukai. Tarp jų – ir nudirti Lietuvos ūkiuose.
Prieš savaitę vykusiame Helsinkio aukcione Suomijoje į vadinamąjį „Top Lot” prestižinį rinkinį iš 260 tūkst. parduotų rudųjų audinių kailiukų buvo atrinkta 40. Mažiausiai keturi – lietuviški. Už kiekvieną tokį kailiuką aukcione buvo paklota po 160 eurų (per 550 litų). Tai – didžiausia kaina, pastaraisiais metais mokėta už rudąją audinę.
Juodųjų audinių kailiai – dar brangesni. Pavyzdžiui, Toronte už patekusius į „Top Lot” buvo mokama po 640 JAV dolerių (apie 1750 litų).
Kainos kyla beprotiškai
Kokybiški, be jokių defektų audinių patinų kailiai pastaruosiuose Toronto ir Helsinkio aukcionuose buvo parduoti po 60–90 eurų (207–310 litų), patelių – po 40–60 eurų (apie 140–200 litų).
Įvairių spalvų lapių kailių kainos peršoko 200 eurų (690 litų), o vidutinė kaina sukosi apie 135 eurus (465 litus).
Už kai kuriuos kailius, pavyzdžiui, audinių, Lietuvos žvėrelių augintojai gavo ir po 116 eurų (400 litų), už lapių – iki 185 eurų (apie 640 litų).
Birželio aukcionuose kailiukų kainos išliko maždaug tokios pat kaip ir žiemą, gruodį bei vasarį – rekordinės. Tokių aukštų kainų aukcionų istorijoje beveik nėra buvę. Panašios užfiksuotos gal tik septintajame XX amžiaus dešimtmetyje.
Patirties nestokojantiems žvėrelių augintojams tokios dabartinės tendencijos kol kas palankios, tačiau kelia ir pagrįsto nerimo.
Nemalonios staigmenos
Aukcionuose pernai kainos smarkiai šoktelėjo dėl padidėjusio kailių poreikio Kinijoje.
Ši šalis tampa vis turtingesnė, o kinai trokšte trokšta prabangos. Kailiai – vienas jos atributų.
„Šįmet smuktelėjo tik kai kurių kailiukų kainos. Tačiau pirkėjai jau buvo šiek tiek atsargesni, ypač brokeriai iš Kinijos. Galbūt ir jų ištekliai jau senka”, – kalbėjo prieš keletą dienų iš aukciono Helsinkyje grįžęs Vilkijos ūkio vadovas – Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos prezidentas Česlovas Tallat-Kelpša.
Šiame aukcione, kaip ir birželio pradžioje vykusiame JAV, būta ir nieko gera nežadančių staigmenų. Įprasta, kad juose nekokybiški kailiukai būna parduodami po vieną kitą dešimtį litų.
Tačiau šįmet būta atvejų, kai net ir prastos kokybės kailiukų kaina stryktelėjo iki sveiku protu nesuvokiamos aukštumos – pavyzdžiui, 40 eurų. Tai, anot žvėrelių augintojų, jau yra nerimą keliantis signalas.
„Aukcionuose visada pradinė prekių kaina nustatoma atsižvelgiant į jų poreikį rinkoje.
Tai, kad net ir prastų kailiukų kaina buvo pakelta kone dvigubai, rodo, jog į aukcionus privažiavo neprofesionalių pirkėjų. Tokių, kurie nesuvokia, ką daro”, – kalbėjo Č.Tallat-Kelpša.
Pastaruoju metu į šį verslą spraudžiasi ir patirties stokojantys kailiadirbiai, ir kailinių pardavėjai.
Tai, anot pašnekovo, tik didina iliuziją, kad kailiukų verslas klesti ir dar ilgai klestės.
Tačiau senbuviams dabartiniai įvykiai panašūs į burbulą. Galbūt tokį, koks prieš keletą metų sprogo Lietuvos nekilnojamojo turto rinkoje.
Jau rengiasi krizei
Prekiauti kailiukais, neturint apie juos elementarių žinių, yra pakankamai rizikinga. Kaip ir pučiantis burbului imtis statyti naujas kailinių žvėrelių fermas.
Pastaruoju metu mūsų šalyje nemažai žmonių kreipiasi konsultacijų į Lietuvos žvėrelių augintojų asociaciją: jie nori imtis šio verslo.
Senbuviai patarimų negaili. Juk vargu ar seni žvėrininkystės ūkiai ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje nusisuks nuo pagundos ir nepasinaudos susiklosčiusia padėtimi, kad naujokams galėtų ypač brangiai parduoti veislinių žvėrelių.
O tai padarę pasikabins „lašinių paltį”, kad įstengtų išgyventi krizę. Mat labiau patyrę verslininkai žino, kad šiame sektoriuje pakilimą paprastai lydi nuosmukis.
„Naujokai negirdi įspėjimų, kuo šis kainų kadrilis gali baigtis. Jiems atrodo, kad krizė juos aplenks, o senbuviai juos bando atkalbėti tik todėl, kad bijo konkurencijos”, – pasakojo Č.Tallat-Kelpša.
Dėl nuosmukio neabejoja
„Krizę esame ištvėrę ne vieną. Dabar ji vėl artėja. Lieka tik laukti, kada kainų burbulas sprogs.
O kad tai įvyks, neverta nė abejoti”, – patikino praėjusį penktadienį lagaminus į Daniją susikrovęs Paringuvio ūkio vadovas Zenonas Dominauskas.
Jo kelionės tikslas – susitikti su Skandinavijos švelniakailių žvėrelių augintojais ir dalyvauti šią savaitę Danijos sostinėje vyksiančiame aukcione „Kopenhagen Flu”.
Z.Dominausko vadovaujamas ūkis šiemet aukcionams pateikė apie 30 tūkst. žvėrių kailiukų. Dalis jų bus parduota ir per dabartinį aukcioną Kopenhagoje.
Prekiauja ir žvėrių kailiais
Anot Č.Tallat-Kelpšos, visuose aukcionuose sukasi tie patys brokeriai, tačiau JAV aukcionų išskirtinis bruožas – juose daugiau parduodama trumpaplaukių žvėrelių kailiukų, ypač tamsiųjų audinių. Todėl juose dažniau nei kituose aukcionuose dalyvauja pirkėjai iš Pietų Korėjos, kurioje šie kailiukai labai vertinami.
Be to, Torontas – vienintelė pasaulyje vieta, kurioje parduodami ir laukinių žvėrių kailiai.
Kanada turi išsaugojusi senų medžioklės tradicijų, tad jos medžiotojai aukcionui pateikia įvairiausių kailių: lūšių, vilkų, lokių ir daugybės kitokių žvėrių.
Helsinkio aukcione „Saga Furs” daugiau nei kituose parduodama įvairių lapių – juodsidabrių, žydrųjų ir kitokių – kailių. Kol kas lapių kailius iš Lietuvos aukcionams tiekia tik Vilkijos ūkis.
Plėtrai vietos jau stinga
„Jei ne šįmet, tai kitąmet Lietuvoje bus užauginta per milijoną švelniakailių žvėrelių. Ko gero, tai – riba.
Mūsų ūkiai daugiau jų paprasčiausiai neįstengtų pašerti”, – teigė Č.Tallat-Kelpša.
Mat pašarų gamintojai, atrodo, pučia dar vieną burbulą. Žaliavų turinčios įmonės jas kol kas laiko sandėliuose ir viliasi, kad vėliau pavyks parduoti brangiau.
Tiesa, šiam burbului smarkiau išsipūsti bent kol kas neleis atėjusi vasara. Mat pašarų tiekėjai turės arba atsikratyti atsargų, arba už jų laikymą šaldytuvuose mokėti beprotiškus pinigus: juk kaip žvėrelių pašaras naudojamos mėsos ir žuvies atliekos greitai genda.
„Pasiūla šiuo metu didelė, kainos – aukštos, bet įkertamos. Tad žvėreliams šerti reikalingų produktų bent jau šiuo metu netrūksta”, – sakė Č.Tallat-Kelpša.
Vieni augina, kiti siuva
Kailiniai žvėreliai ūkiuose pradėti auginti XIX a. pabaigoje Amerikoje, o XX a. pradžioje šis verslas paplito Europoje. Šiuo metu daugelyje šalių tai labai svarbi gyvulininkystės šaka.
Pagrindinės ūkiuose auginamos kailinių žvėrelių rūšys Lietuvoje yra audinės, juodsidabrės ir žydrosios (šiaurinės) lapės, nutrijos, triušiai ir šinšilos.
Didžiąją dalį visų pasaulio žvėrelių kailių tiekia Europos ūkininkai. Danija yra didžiausia kailinių žvėrelių augintoja pasaulyje ir audinių kailių eksportuotoja – pagrindinė žaliavos tiekėja kailių pramonei visame pasaulyje. Daugiausia lapių kailių eksportuoja Suomija.
ES kailinių žvėrelių augintojai susitelkę Danijoje, Suomijoje ir Olandijoje. Svarbiausios ES šalys, gaminančios kailinius drabužius, yra Graikija, Italija, Vokietija ir Ispanija.
Ilgas ir nelengvas kelias į aukcionus
Švelniakailių žvėrelių augintojai aukcionams kailiukus parengia pagal tam tikrą nustatytą standartą. Kailiai nėra išdirbti, tik apdoroti. Jie išdirbami gerokai vėliau, kai juos įsigyja pirkėjai.
Kiekvienas kailiukas ūkiuose yra paženklinamas aukciono ženklu – augintojo kodu bei kailio numeriu.
Aukcionuose kailiukai, nesvarbu, iš kokios valstybės ar žvėrininkystės ūkio yra atgabenti, surūšiuojami pagal kokybę. Tačiau Europos aukcionuose į šiuos rinkinius nepatenka kailiukai iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos.
Iš surūšiuotų kailiukų (jų sukaupiama po 100–200) sudaromi rinkiniai, kuriuose visi kailiai turi būti identiški: vienodos veislės žvėrelių, spalvos, o jei turi defektų – ir tie defektai turi būti vienodi.
Tokio reikalavimo būtina laikytis, kad pirkėjas įsigytų vienodą produktą.
Vėliau sudaromas rinkinių katalogas ir pateikiamas į aukcioną atvykusiems brokeriams. Iki pardavimo aukciono dalyviai peržiūri pačius kailius ir juos įvertina, kad žinotų, kaip elgtis aukciono salėje. Aukciono taryba nustato pradinę rinkinių kainą.
Prekyba vyksta ypač greitai: kiekvienas rinkinys parduodamas per keletą sekundžių ar dar greičiau (nuotr.). Taip per keletą dienų aukcionuose parduodama apie 3–5 mln. kailiukų.
Svarbiausi pirkėjai aukcionuose yra kinai. Tačiau pastaruoju metu aktyvesni tapo ir rusai. Paprastai jie visada būna nepatenkinti kaina, bet pastaruoju metu ir jie atrišo pinigines.
Lietuviškų kailiukų apyvarta vis dar didėja
Kailinių žvėrelių augintojams rekordinis buvo 2011-ųjų sezonas. Kopenhagos ir Helsinkio aukcionuose parduotų lietuviškų kailiukų apyvarta pernai (iki lapkričio) pasiekė maždaug 83 mln. litų.
Dar šiek tiek kailių – apie 5–6 proc. Lietuvos žvėrininkystės ūkiai pernai pardavė trečiosioms šalims.
2011-aisiais Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba buvo išdavusi sertifikatų parduoti maždaug 80,8 tūkst. kailių. Tai – beveik 2,5 karto daugiau nei užpernai.
Šį sezoną žvėrininkystės ūkiuose prognozuojama dar 10 proc. didesnė apyvarta. Juolab kad Lietuvoje porą ūkių – „Raudonosios lapės” bei Šeduvos – šių metų pradžioje įsigijo olandai, kurie plečia fermas.
Lietuvoje užaugintų žvėrelių kailiai kokybe nenusileidžia šio verslo lyderiams.
Vėliavnešių poziciją jame yra užėmusios danų žvėrininkystės fermos. Už jų rikiuojasi Norvegijos bei Islandijos ūkiai. Lietuvos švelniakailių žvėrelių augintojai koja kojon žengia su švedais. Pavyzdžiui, Helsinkio „Saga Furs” aukcione maždaug 70 proc. Vilkijos ūkio kailių suteikiamas aukščiausios kokybės prekės ženklas „Saga Royal” ir „Saga”.