Vietos gyventojai teigia, kad sūrių receptus sukūrė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės samdinys šveicaras, įsimylėjęs čionykštę merginą ir po 1655 metų netoliese vykusio mūšio su švedais pasilikęs Korycine gyventi.
Tai greičiausiai tėra vien legenda. Tačiau į draugiją susivienijusios ir pagal vienodą receptą sūrius gaminančios 32 moteriškės lenkus senokai įtikino, kad yra ne mažiau talentingos nei sūriais garsėjantys šveicarai.
Senovėje Korycino šeimininkės į sūrius dėdavo miltų, gautų iš išdžiovintų ir sumaltų veršelių skrandžių. Dėl specifinio skonio šie sūriai sulaukė pripažinimo aplinkiniuose regionuose.
Sovietmečiu gamyba čia sunyko, o jos tradicijas (tik jau be specifinių miltų) imta gaivinti vos prieš aštuonetą metų.
Per tokį trumpą laikotarpį Korycino sūris net tris kartus pelnė geriausio regioninio metų produkto šalyje vardą, juo susidomėjo net importuotojai iš užsienio.
Panašius naminius sūrius sugeba gaminti daugelio kaimų senolės, tačiau tik Korycino sūrininkės susibūrė į draugiją ir patentavo savo gaminį. Moteriškės sūrius spaudžia pagal bendrą receptą, tačiau pardavimo sutartis sudarinėja savarankiškai.
76 metų Krystyna Sodowska savo ūkelyje laiko vos tris karves, tad sūrių pagamina nedaug, o juos išgraibsto vietos pirkėjai.
Agnieszka Gremza laiko 25 karves, jos sūrių galima nusipirkti Varšuvoje, Prahoje, Berlyne, Londone. Ši moteris gamina 27 rūšių sūrius – su skirtingais prieskoniais, šviežius ir minkštus bei subrandintus ir kietuosius.
Korycino moterys skundžiasi, kad nepajėgia visų parduotuvių aprūpinti savo sūriais, todėl nesąžiningi gamintojai jau ėmė klastoti jų produkciją.
Kaimo seniūnas Miroslawas Lechas, įkvėptas sūrininkių sėkmės, nusprendė Korycine statyti ir Rytų Europos šalių namudininkystės centrą su viešbučiu, parodų sale, amatų dirbtuvėmis. Be to, seniūnas tikisi už ES pinigus atstatyti ir kažkada čia stovėjusią pilį, į kurią būtų viliojami turistai iš Lietuvos ir Baltarusijos.
Mat kaimelyje tekanti Bžozuvkos upė viduramžiais atstojo valstybės sieną, skyrusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Lenkijos Karalystę. Skirtinguose krantuose gyvenantys vietos gyventojai ir dabar vieni kitus pravardžiuoja lietuviais ir mozūrais, nors tų kalbų jau niekas nebemoka.
Pasakojama, kad pro šį kaimelį ėjo karališkasis kelias, kuriuo Lietuvos ir Lenkijos valdovai keliaudavo vieni pas kitus.