Gerai architektūrai gimti reikia visumos - užsakovo išprusimo, skonio pajautos, palankios situacijos rinkoje ir, savaime aišku, - profesionalaus architekto, kalbėjo Eugenija Balaišienė, drauge su sutuoktiniu (ir kolega) Gerardu Balaišiu jau kelis dešimtmečius Lietuvoje kurianti socialinės paskirties, individualių gyvenamųjų bei kitokių namų projektus.
- Tai negi tarpukariu viso to Kaune buvo daugiau nei dabar? Kas pagaliau, jei ne architektas šiandien kaltas, kad Laisvės alėjoje rekonstruodami carinį statinį ant jo statybininkai užvožia stiklinį „kalpoką“, ir visas miestas, ką ten miestas - ko ne visa Lietuva turi progą ilgai ginčytis, ar taip galima darkyti paveldą, ar ne?
- Pasakysiu, mes pripratom prie sovietmečiu pradėtų ir iki šiol nebaigtų statybų (turiu galvoje du didžiulius viešbučius Kauno centre), nors dėl jų reikėtų kelti triukšmą. O tas pastatas prie savivaldybės, miestiečių pavadintas stiklainiu, paprasčiausiai daug ką šokiravo. Manyčiau, kad jis toks, koks yra, gali ir būti, - nieko ten baisaus nematau. Gal kiek tiesmukai tas stiklas uždėtas, bet pasaulyje daug panašiai „sumodernintų“ pastatų yra. Pavažinėjam, matom.
Žinoma, su paveldu reikia draugauti, bet nemanau, kad paveldo namas turi būti atstatomas pagal taisyklę „vienas prie vieno“. Juk laikai ir žmonės keičiasi. Keičiasi ir poreikiai, ir medžiagos, statybų technologijos. Aišku, skardele, plastmase apdailinti „serijiniais“ tampantys namai, jei atvirai, miesto nepuošia. Bet tai priklauso ne vien nuo užsakovo skonio ar norų, bet ir nuo jo galimybių, kurios ne visiems, deja, didelės duotos.
- Ar įeina į architekto misiją prievolė auklėti, lavinti užsakovų (per juos - ir kitų miestiečių) skonį?
- Manau, jog taip. Ir kiekvienu laikmečiu tokia misija išlieka. Kažkada Vilniuje, istorikai mena, suklestėjo baroko statiniai. Daug kas juos anais laikais peikė, sakė, negražūs, netgi bjaurūs. Prabėgo šimtai metų, ir šiandieninės kartos su pasididžiavimu pabrėžia, kad Vilnius - baroko miestas.
Sovietų laikais buvo taisyklė iki 2 procentų statybos vertės lėšų (kai kur - ir dar daugiau) - skirti menui naujame statinyje ar šalia jo. Ta taisyklė daugelyje šalių ir dabar veikia. Skandinavijos šalyse, jei investuotojas skiria menams - tapybai, skulptūrai (ne kur nors kitur, bet statomame ar restauruojamame objekte) nemažą sumą pinigų, tai yra atleidžiamas nuo dalies mokesčių. Taip jam atlyginama už tai, kad puošdamas savą aplinką, kartu puošia ir miestą, šalį. Tačiau Lietuvoje investuotojai šitaip neskatinami.
- Kažkada abu su Gerardu, minėjote, buvote bendraklasiai, paskui - bendrakursiai tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute, kur baigėte aukštuosius architektūros mokslus. Sukūrę šeimą dirbote skirtinguose projektavimo institutuose, vėliau drauge - Miestų statybos projektavimo institute. Ar jame buvo kada nors sumodeliuotas Kauno ateities vaizdas? Kas turėtų pasirūpinti juo šiais laikais, kai projektavimo institutai, neatlaikę privatizacijos vėjų, sunyko, - juk pavieniui ar grupėmis architektai dėlioja tik miesto fragmentus, kurie ne visada tarpusavyje dera?
- Tuo derėjimu turėtų rūpintis pati miesto valdžia. Tačiau keista, jog apie du dešimtmečius Kaunas netgi neturėjo vyriausiojo architekto. Ir tik šiais metais savivaldybėje Urbanistikos skyriaus vedėjas įvardintas kaip vyriausiasis Kauno architektas. Tai - jau pažangus žingsnis. Tikėkimės, kad jis pajėgs suvaldyti visą ateities miesto architektūros kūrimo procesą.
Kūrybine prasme architektams dabar dirbti lengviau nei prieš kelis dešimtmečius. Bet sunkiau bendrauti su užsakovais.
Iš tikrųjų mes dėliojame miesto detales, fragmentus, tik kai užsakovas sako: tu man greit viską padaryk, nereikia čia jokių fantazijų, - bus ir taip gerai, - tai ne taip paprasta tas detales priderinti prie bendro miesto „sąskambio“. Kai užsakovas tampa architekto sąjungininku, jei jis matęs pasaulio, žino, ko nori, tuomet architektui kurti - iš tikrųjų gera.
- Ką tik atšvęstos įkurtuvės Kauno klinikų miestelyje - Vaikų ligų klinikoje, kurią kartu su vyru suprojektavote. Girdėjau, kolegos architektai stebėjosi, kaip Eugenija sugebėjo įtikinti medikus, jog vaikų ligoninėje neturėtų būti liūdesį keliančių baltų sienų. Ne tik daugumą klinikos patalpų ryškiomis spalvomis išdabinote, bet ir ant sienų smagių paveikslų pripiešėte. Tai kaip tuos užsakovus įtikinote, kad paisytų architektų nuomonių?
- Pirmiausia pati save įtikinau, kad šitaip bus gerai. Ir toliau jau nieko nereikėjo dėl tų spalvų „agituoti“, - mums medikai geranoriškai leido įgyvendinti savo idėjas. Vaikų klinikos sienas, lubas, grindis dabinome drauge su talkininkais menininkais. Ir rezultatą gražų turime.
Įsitikinome, kai užsakovai - solidūs, kai jie patys - profesionalai, tai vertina kitų profesijų atstovų idėjas bei darbus, profesionalais pasitiki ir tiki, kad viskas bus gerai.
Negatyvūs reiškiniai architektūroje, kaip ir daugelyje mūsų gyvenimo sričių, manau, atsiranda tuomet, kai puola pasireikšti neprofesionalai. Jų iš tikrųjų labai daug rinkoje veikia - visokių savamokslių dizainerių, stilistų ir kitokių, kurių pastangos bei gebėjimai ką nors sukurti, gero visuomenei padaryti - gerokai menkesni nei savireklama.
- Dažnas kūrėjas, paprašytas ką nors išskirti iš nuveiktų darbų, pasakys, kad jam visi jo kūriniai - vienodai brangūs, kaip savi vaikai. Ką tokiu atveju sakote Jūs?
- Nieko nėra brangesnio už vaiką, sakyčiau. Nė vieno kūrinio. Ir nieko išskirti nenoriu, nes per tuos ilgus metus, kiek su Gerardu kuriame (kartais projektuojame ir atskirai), nemažai visko padarėme. Įvairiausių objektų buvo - ir ligoninių, ir vaikų darželių, globos namų. Birželį įkurtuvės įvyko mūsų projektuotame italų labdaros objekte - Mauros name, Karmėlavoje, kur savarankiškai apsigyveno pilnametės globos namų auklėtinės. Mes projektavome „Lietuvos draudimo“ pastatą Kaune, Savanorių prospekte, o kitoje jo atkarpoje yra kitas mūsų objektas - Motinos ir vaiko klinika.
Varėnoje neseniai buvo apgyvendintas pagal mūsų projektą pastatytas 32 socialinių butų namas.
Projektavome nemažai sveikatos priežiūros objektų - odontologijos klinikas, laboratorijų. Ir „Kauno vandenų“ smetoniškų pastatų restauravimu pasirūpinome, ir drauge su bendraautore Gražina Janulyte - Čiurlionio galerijos projektu. O Veterinarijos akademijoje irgi mūsų kūrinys yra - A. Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinika. Baigėm „Malsenos“ rekonstrukciją Vievyje, darom maisto fabrikėlio projektą Išlauže. Dar projektuojame modernų keliasdešimties originalių gyvenamųjų namų kvartalą prie tvenkinio kitoje Lietuvos vietoje. Tai ką čia beišskirsi...
Smagiausia būna, kai koks užsakovas nustemba išgirdęs, kad esame suprojektavę policijos areštinę, kuri pastatyta prie komisariato, Laisvės alėjoje. Būna, užsakovas tai išgirdęs, dingsta. Gal mano, kad mes su policija - dideli draugai, tai kažkuo galim būti jam pavojingi? Juokas vienas - užsakė, galvojom, dirbom, kūrėm, ir tiek.
- Prieš dešimtmetį buvote viena iš „geriečių“ klubo steigėjų, kur būrėsi tie, kuriems buvo įteikti neįprasti apdovanojimai - skaidrios stiklinės „gerumo plytos“ už neatlygintinus darbus Kaunui ir kauniečiams. Pasak idėjos autoriaus - miesto savivaldybei vadovavusio mero Eriko Tamašausko, tos plytos turėjo būti simbolinė medžiaga Kauno - kaip gerumo miesto - statybai. Klubas nustojo gyvavęs, apdovanojimas irgi pakeistas kitu, bet gal kažkam bent noras statyti tą gerumo miestą tebėra likęs?
- Manau, tikrai likęs, - kauniečiai garsėja labdara, gerais darbais, siekia išsaugoti tai, kas vertinga, puošti savą miestą. Tik gaila, kad ne visi.
Gyvenu šalia unikalaus Ąžuolyno. Baisu matyti, kuo jis pastaraisiais metais virsta. Nekalbu apie šimtamečius ąžuolus, kuriems reikia geresnės globos. Kalbu apie žmones, įstaigas, jų atsainų požiūrį į tai, ką būtina branginti. Kažkas Ąžuolyne išrausė griovius, vedė kabelį, užkasinėjo, lyg ir asfaltavo. Bet paaukštino šaligatvio bortelius šonuose, tai takai dažnai pilni vandens. Žmonės priversti eiti šalia jų, palijus brenda per klampynę. Gal, sakau, Ąžuolyno likimas jau nulemtas - atpratins kauniečius nuo šios poilsio, sąlyčio su gamta vietos, pasistengs, kad ąžuolai „nepataisomai sunyktų“, ir juos iškirtus užstatys teritoriją moderniais kotedžais? Juk bandymų „atgnybti“ po gabalą žemės nuo šio parko jau buvo.
Kai manęs klausia, kas yra architektūra, sakau, jog tai - žmonių kultūros išraiška. Neanalizuokime formų, žiūrėkim, kaip žmonės gyvena. Tarkim, toje Žaliakalnio dalyje, kur prateka Girstupio upelis, krante stovi trys namai, kurių gyventojai nusipelnė pagyrimų už gražiai sutvarkytą aplinką. Upelio vaga išvalyta, vanduo - švarus. Tačiau toliau palei jį paėjus, - liūdnas vaizdelis. Nuotekų vamzdžiai lyg gūdžiais viduramžiais pačiame Kauno viduryje į upelį pumpuoja purviną masę. Ir galop poeto A. Mickevičiaus apdainuotą slėnį Girstupis pasiekia skleisdamas nemalonų dvoką.
Kur tie visi daug ir gražiai kalbantys aplinkos sergėtojai? Ar jie niekada nematė, kas ten dešimtmečiais vyksta? Žinoma, matė, gal dar kažką oficialiai įspėjo, kad teršti nevalia. Bet ar raštais pripratinsi prie kultūros tą, kuriam į viską nusispjauti? Vamzdį užaklinai, - tesižino, kaip toliau gyventi. Susitvarkys, juk nesėdės, švelniai pasakius, savo namų ūkio atliekose.