Visų peilių galiojimo laikas priklauso nuo jų priežiūros

Atrodytų, kas čia tokio, jeigu tuo pačiu peiliu pjaustoma mėsa, darinėjama šviežia žuvis, raikoma duona arba skutamos bulvės ir morkos?

Jeigu žmogus niekada gyvenime to nedarė tam skirtu peiliu, jis ir nesupras, kad tai daryti kur kas lengviau ir patogiau, kad svarbu žinoti ir naudoti peilį pagal jo paskirtį. Bet koks tai malonumas – naudoti peilį pagal paskirtį!

Kaip nepriekaištingai, plonomis vienodomis juostelėmis galima supjaustyti sūrį – negalėjau tuo patikėti, kol nepabandžiau pati.

Mano nuostabai, per minkštoką fermentinį sūrį peilis slydo tarsi per sviestą – prie jo visai neprilipdamas.

O kai gavusi duonai pjaustyti skirtą peilį suraikiau šviežios duonos apskrudusia plutele kepalėlį, mano džiaugsmui, nė viena jo riekė nesutrupėjo.

„Kiek ir kokių peilių turėtų būti kiekvienoje virtuvėje? Bent vienas aštrus tai jau tikrai.

O šiaip peilių skaičius virtuvėje – individualus dalykas, priklausantis ir nuo pjaustymo įpročių, ir nuo finansinių galimybių.

Turint bent minimalius darbo peiliu įgūdžius viską galima atlikti vienu vidutinio dydžio peiliu 18–20 centimetrų ilgio geležte.

Tačiau jei yra galimybių, pravartu turėti bent kelis: vadinamąjį didelį šefo peilį produktams smulkinti, vidutinio dydžio neplatų peilį, skirtą kruopščiai, preciziškai pjaustyti, mažą peiliuką daržovėms bei vaisiams doroti ir ilgą duonriekį banguotais ašmenimis.

Lietuvoje peilis duonai raikyti nėra labai populiarus gal todėl, kad ją dažnai perkame jau supjaustytą.

Tačiau tokiu peiliu patogu ne tik duoną raikyti, bet ir pjaustyti sūrį, daržoves, vaisius – jis gerai riekia minkštus produktus arba tokius, kurių paviršius kietas, o vidus minkštas”, – sakė Lietuvos peilininkų asociacijos pirmininkas Vladas Nausas.

Pasak jo, geras virtuvinis peilis yra tas, kuris patinka vizualiai ir kuriuo patogu dirbti.

Renkantis peilį reikėtų atkreipti dėmesį į jo geležtę: geležtės nuolydžiai (šoninės plokštumos, kurios sueina į ašmenis) turėtų būti plokšti ir prasidėti nuo penties, o ne nuo vidurio ar dar žemiau.

Kitas svarbus dalykas – peilio rankena.

Ji turėtų būti tokios konstrukcijos, kad nebūtų jokių plyšių ir maisto likučiai nesikauptų toje vietoje, kur sueina geležtė ir rankena.

Besivystanti metalurgija ir chemijos pramonė pateikia naujų medžiagų, tad per pastarąjį šimtmetį korozijai atsparus legiruotasis plienas beveik visiškai išstūmė korozijai neatsparų anglinį plieną, kuris juoduodavo, pavyzdžiui, supjausčius citriną ir nenuplovus peilio, o įvairiam poveikiui atsparus plastikas ir kitos sintetinės medžiagos pakeitė natūralią medieną, kuri išblukdavo ir suskilinėdavo.

Prieš keletą dešimtmečių gaminant peilius pradėta naudoti ir keramika – cirkonio oksidas ir jos kompozitai.

„Ar peilis greitai atšimpa, ar jis mechaniškai atsparus, priklauso nuo plieno rūšies, o tai turi reikšmės ir kainai.

Palyginti su plieniniais peiliais, keraminiai turi ir privalumų, ir trūkumų, tad jų panaudojimas kol kas ribotas”, – sakė V.Nausas.

Keraminis peilis su pjaustomais produktais visai nereaguoja – pjaustant daržoves nelieka nei pėdsakų, nei metalo prieskonio, toks peilis yra kietesnis už plieninį, todėl ilgiau išlieka labai aštrus.

Tačiau keraminio peilio trūkumas – jo nuolydis žemas, tad labai plonai pjaustyti kietus produktus sunkoka, be to, keramika labai trapi, jautri smūgiams – nukritęs ant grindų toks peilis gali paprasčiausiai sudužti.

Keraminiai peiliai gali būti balti, juodi ir spalvoti.

Virtuviniai peiliai dar gali būti pagaminti iš plieno ir keramikos arba iš titano ir keramikos mišinio, taip pat iš titano lydinio.

Tokie peiliai yra tvirti, lengvi ir nereaguoja su maisto produktais, tačiau jie nėra trapūs ir nedūžta kaip keraminiai.

Kadangi titanas yra minkštesnis už plieną, jau nekalbant apie keramiką, iš jo pagamintu peiliu vištą ar žuvį išdarinėti bus sunku, nes toks peilis nuo kaulų iškart atšips, o jį pagaląsti sudėtinga.

Peilių rinkoje galioja ta pati taisyklė kaip ir visur – gaunate tai, už ką mokate.

Lietuvoje virtuvinį peilį galima nusipirkti ir už 5, ir už tūkstantį litų.

Gaminant pigius peilius naudojamos pigiausios medžiagos ir paprasčiausios gamybos technologijos, kad kiek įmanoma sumažėtų gaminio savikaina, o tai, aišku, turi įtakos jo kokybei.

Tačiau kiekvienas net ir nedidelis peilio patobulinimas jo savikainą padidina keleriopai.

Todėl kai kaina peržengia 100 litų ribą, mokama ne tik už kokybišką geležtę, bet ir už peilio estetinę išvaizdą ir pagaminimo preciziškumą.

Kam peilio išvaizda nesvarbu, gerą virtuvinį peilį gali nusipirkti maždaug už 100 litų.

Pavyzdžiui, tokie yra gamintojų „Victorinox” („Fiskars”, „Fibrox”), „Wenger” („Grand Maitre”) ar „Tramontina” („Polywood”) serijos virtuviniai peiliai. Visi jie gana kokybiški.

Šių gamintojų brangesnių serijų peiliai savo savybėmis skirsis nedaug, tačiau jų išvaizda akivaizdžiai bus geresnė, todėl ir kaina keliskart didesnė.

Pasak V.Nauso, virtuvinių peilių rinkoje absoliučių lyderių nėra, nes yra skirtingi kainų segmentai ir skirtinga peilių paskirtis.

„Kiekvienas gamintojas gamina ir pigias ekonomines serijas masiniam vartotojui, ir brangias profesionalams.

Todėl jeigu kas nors prašo manęs rekomenduoti gerus virtuvinius peilius, aš pirmiausia paklausiu: „Kiek tam galite skirti pinigų?”

Tai pagrindinis atskaitos taškas renkantis, nes vienokie geri peiliai bus už 100, ir visai kitokie už 500 litų”, – sakė V.Nausas.

Perkant peilius parduotuvėje galioja bendros prekybos ir garantijos taisyklės.

Pardavėjai nedaug ką naudingo galės papasakoti, nes gamintojai retai skelbia, iš kokio plieno peilis pagamintas, o reklama ne visada atitinka tikrovę.

V.Nausas patarė naują virtuvinį peilį rinktis vadovaujantis draugų ar pažįstamų patirtimi, pasidomėti apie tai peilininkų forume.

Jei pasirinkto konkretaus peilio Lietuvos parduotuvėse nėra, šiandien visai nesudėtinga jį įsigyti internetu, nes pašto taisyklės nedraudžia siųsti virtuvinių peilių.

Virtuvinių peilių galima užsisakyti iš peiliadirbių Lietuvoje ar užsienyje, tik toks autorinis peilis kainuos ne mažiau kaip 500 litų.

Vieno sostinės restorano virtuvės vadovas Deivydas Praspaliauskas namuose turi keturis profesionalius „Tojiro” virtuvės peilius.Tai jo pirmieji virėjo darbui skirti prieš keletą metų įsigyti peiliai.

„Jei norėčiau, galėčiau išsiversti ir su vienu peiliu.

Ne peilių skaičius virtuvėje svarbiausia, o jų kokybė ir mokėjimas jais naudotis”, – tvirtino D.Praspaliauskas.

Paklaustas, koks virtuvės peilis jam yra geras ir kaip jį tinkamai išsirinkti, D.Praspaliauskas patikino, kad visi peiliai gali būti geri, jei tik prižiūrimi kaip pridera.

Pastaruosius du mėnesius daugiau laiko ne namuose, o neseniai atidarytame nuosavame restorane praleidžiantis virėjas suskaičiavo turįs daugiau nei 30 įvairių peilių.

Visi jie įsigyti Danijos sostinėje Kopenhagoje arba gauti dovanų iš Japonijos.

D.Praspaliausko pintinėje yra peilių, kainuojančių ir 50, ir 1500 litų. Pats brangiausias, kainavęs 3400 Danijos kronų (1530 litų), naudojamas tiktai virėjų konkursuose.

„Virtuvės profesionalų pasaulyje sakoma, jog virtuvės vadovo peiliai yra kaip jo penis, tad bet kas jais naudotis negali.

Ir šiais peiliais rūpinamasi kur kas labiau negu savo namais ar batais.

Pavyzdžiui, aš turiu tris galąstuvus. Vienu jų peilius galandu 3–4 kartus per dieną, kitu – keletą kartų per savaitę, o vadinamąja plyta – kartą per mėnesį.

Galąstuvai turi savo vietą ir yra naudojami tik man leidus”, – kalbėjo D.Praspaliauskas.

Autorinius peilius gaminantis ukmergiškis Andrius Tričius pastebėjo, kad pirmiausia yra išperkami ryškių spalvų – oranžinės, mėlynos – rankenas turintys jo peiliai.

„Peilį pirmiausia įvertini akimis, o tik paskui imi į rankas.

Spalvingų peilių komplektai gali papuošti bet kurią virtuvę ir tapti vienu svarbiausių jos akcentų”, – sakė peilių meistras.

Kad ir kaip būtų keista, jo namų virtuvėje ant magnetinio laikiklio tėra trys peiliai: mažas, skirtas daržovėms, vidutinio dydžio universalus ir didelis „šefo”.

Jūreivio-virėjo specialybę turintis 32 metų A.Tričius – savamokslis peiliadirbys.

Jo gaminami peiliai jau pelnė pripažinimą tarp medžiotojų, jis kol kas vienintelis Lietuvoje siūlo ir vienetinių aukštos kokybės virtuvinių peilių.

Viskas prasidėjo prieš trejus metus, kai iš draugo dovanų gavo didelį peilį.

Norėdamas patikrinti, ar jis pagamintas iš garsiojo Damasko plieno, net laiptų turėklą juo kirto.

Nuo tada ėmė domėtis peiliais, dienų dienas praleisdavo prie kompiuterio internete skaitydamas informaciją apie juos.

Nusipirkęs brangų peilį atidžiai tyrinėdavo jo konstrukciją. Per tą laiką savo nuosavo namo rūsyje esančiose dirbtuvėse jis pagamino 150–200 įvairių peilių.

Žaliavą – plieną, rankenoms skirtą medžiagą savo gaminiams A.Tričius atsisiunčia iš Švedijos, JAV, Japonijos, o jo paties sukurtas tvirtinimo detales – varžtus su prekės ženklu „TRC Knives” gamina vienas meistras.

Odines įmautes ir medžiaginius peilių dėklus A.Tričius siuva pats.

„Stengiuosi viską daryti labai atsakingai ir kruopščiai, kad kiekvienas mano peilis būtų profesionalų lygio, be menkiausių klaidų. Man tai svarbu, nors paprastam vartotojui tai gali būti ir neįdomu”, – aprodydamas dirbtuves ir gaminius pasakojo A.Tričius.

Nemažai jo peilių iškeliavo į Rusiją, JAV, Angliją, Švediją, pirkėjai A.Tričių susiranda per draugus ir pažįstamus.

Jis žino, kad jo peilius žmonės perka kaip dovaną.

Ji labai vertinama, nes tokią ne kiekvienas gali sau leisti, taip pat peiliai dovanojami vestuvių, įkurtuvių, gimtadienio proga.

„Tai atsinaujinimo simbolis. Kad peilių negalima dovanoti ir kad tai prišaukia nelaimę – tik lietuvių sukurtas mitas”, – sakė ukmergiškis.

Jo pagamintų peilių kaina prasideda nuo 150 litų.

Pjaustykite tik ant medinių lentelių. Jei maistą pjaustysite ant lėkštės, po pirmo pjūvio peilis atšips. Patiekalams ant lėkštės pjaustyti skirti dantyti stalo peiliai.

Nekapokite peiliu kaulų, nepjaustykite šaldytų produktų, neatidarinėkite stiklainių, nesinaudokite peiliu vietoj atsuktuvo, žodžiu, nenaudokite tam, kam jis neskirtas.

Per daug neatbukinkite peilio. Geriau vos pajutus, kad peilis šimpa, paaštrinti jį instrumentu, kol kas neturinčiu lietuviško pavadinimo, bet peilininkų vadinamu brukštu (tai žemaitiškas pustyklės, skirtos dalgiui pustyti, pavadinimas). Paaštrinti peilį brukštu patariama bent kartą per dieną. Peiliai pergalandami tik tuomet, kai brukštas nebepadeda. Taisyklingai pagaląsti peiliai, laiku paaštrinus juos brukštu, namuose gali būti tinkami naudoti metus.

Neplaukite peilio indaplovėje, nemeskite peilio į kriauklę kartu su kitais įrankiais ir indais, o atskirai nuplaukite šiltu vandeniu kartu su indų plovikliu, perlieję šaltu vandeniu gerai nusausinkite ir padėkite į jam skirtą vietą.

Nelaikykite peilio stalčiuje kartu su kitais stalo įrankiais (nuotr.). Rekomenduojama peilius kabinti ant sieninio magnetinio laikiklio ar statyti į peilių stovą.

Gerų, brangių peilių negaląskite prastais pigiais galąstuvais. Jeigu peilis visai atbuko ir brukštas nebepaaštrina, patikėkite galandimą specialistui.

Keisti peilį reikėtų tuomet, kai jis sulūžta arba kai nusibosta. Sulūžusį peilį galima remontuoti ar renovuoti. Bet tai gali atsieiti daugiau nei kainuoja naujas.

Peilio aštrumą galima patikrinti su prinokusiu pomidoru.

Padėkite ant jo peilį, prilaikydami tik už rankenos galo galite kartelį perbraukti, bet nebūtinai.

Jei peilis gerai pagaląstas, užtenka vien jo svorio, kad perpjautų pomidorą.

Kitas peilio aštrumo patikrinimo būdas – išilgai per pusę perpjauti plauką. Tiesa, taip išgaląsti galima ne bet kokio plieno peilį.