Pažinti kuo daugiau profesijų nusprendęs vaikinas pripažįsta, kad vienam, be papildomos pagalbos tai padaryti beveik neįmanoma. Siekdamas savo tikslo jis įkūrė projektą „Euro Jobs“, kurį remia pelno nesiekianti organizacija. Organizuoti keliones vaikinui nemažai padeda ne tik rėmėjai, bet ir artimieji – draugė bei sesuo.
Pernai lapkritį savo kelionę pradėjęs prancūzas dievina multikultūrinę visuomenę, save vadina nepataisomu kosmopolitu, kurio tikslas – pažinti kiek galima daugiau skirtingų kultūrų, šalių ir profesijų. Aviacijos inžinieriaus specialybę įgijęs vyras ieškoti darbo pagal profesiją neskuba, jo nežavi sėslus darbas keliuose didžiausiose aviacijos pramonės gigantuose.
- Keliavimas po Europą išbandant pačius įvairiausius darbus - savęs ieškojimas įvairiose srityse, geriausio darbo pasiūlymo paieškos?
- Mano tikslas – pasisemti kuo daugiau patirties aplankant pačias įvairiausias Europos šalis, gyvenant tiek kaimuose, tiek miesteliuose ar didmiesčiuose.
Stengiuosi išbandyti kiek įmanoma daugiau darbų, nes gyvenu Europoje, kalbu angliškai, vokiškai, prancūziškai, šiek tiek ispaniškai. Kodėl to neišbandžius visur, kur tau leidžiama dirbti.
Aplankydamas kiekvieną šalį stengiuosi pasirinkti jai būdingą darbą, kuris atspindėtų tautos kultūrą. Todėl Lietuvoje visą savaitę šlifavau gintarą.
- Su kokiais sunkumais susiduriate keliaudamas po Europą ir dirbdamas pačius įvairiausius darbus. Juk norint save išbandyti kai kuriose srityse reikia specialių žinių?
- Patikėkite, yra labai daug sričių, kuriose gali nuveikti iš ties nemažai be specialių įgūdžių ir patirties. Tereikia turėti bendrąsias žinias, kolegos parodo kaip viskas daromas, o tu imi ir tai kartoji.
Dirbant su gintaru man reikėjo idealiai nupoliruoti kiekvieną gabalėlį. Aišku, man nepavyko dirbti taip greitai, kaip įgudusiam meistrui, bet rezultatais likau patenkintas.
Esu dirbęs nekilnojamojo turto agentu, ypatingo pasirengimo ar žinių bendraujant su žmonėmis nereikėjo, rėmiausi bendrąją patirtimi.
Sudėtingiausia – surengti kelionę, įtikinti žmones, kad jie savaitei mane priimtų į darbą, leistų išbandyti save.
- Kaip reaguoja darbdaviai sulaukę jūsų pasiūlymo atvykti iš kitos šalies ir padirbėti vos savaitę?
- Didžiausias sunkumas yra tai, kad daugeliu atveju aš nieko nenusimanau apie darbo pobūdį ir nekalbu vietos kalba.
Pristatau projektą, kuriam atstovauju, tad darbdaviai greitai supranta, jog tai ką darau – yra rimta, o ne kažkoks bandymas pajuokauti. Galų gale, ar prancūzas skambintų į Lietuvą tik ketindamas iš kažko pasijuokti?
Susiduriu su pačiais įvairiausiais žmonėmis ir jų reakcijomis. Vieni būna pernelyg užsiėmę ir nenori nieko girdėti, kiti galvoja, jog mane įdarbinus kils daug rūpesčių. Tačiau esama ir tokių, kuriems patinka ši mano pašėlusi idėja, jie ją priima.
Darbdaviai supranta, kad nesiruošiu pas juos pasilikti ilgam laikui. Todėl ir mano pasiūlymo padirbėti nevertina kaip naujo darbuotojo atsiradimo. Tiesiog žmonėms patinka mano sumanymas aplankyti kuo daugiau šalių ir padirbėti pačius įvairiausius darbus.
Tiesa, yra labai daug sričių, kurias norėčiau išbandyti, bet reikia turėti įvairius kvalifikacinius pažymėjimus ir licenzijas. Labai norėjau save išbandyti naftos platformoje ir anglies kasykloje, tačiau su manimi niekas net nesileido į kalbas.
Kita vertus, nesu tik įdomumo dėlei savaitei priimtas darbuotojas. Kai kuriuose srityse man gana gerai sekėsi ir darbdaviai siūlė pas juos pasilikti. Jie sakė – kai baigsi projektą, atvažiuok pas mus ir mes tave vėl įdarbinsime.
- Kaip vyksta darbo paieška?
- Pirmiausia mano būsimasis darbas turi radikaliai skirtis nuo to, ką jau esu išbandęs. Be to jis privalo būti susijęs su šalimi į kurią keliauju, jos kultūra.
Neretai tenka beveik metus kovoti, išsiųsti begalę laiškų, daugybę kartų skambinti, kad būtų suteikta galimybė dirbti. Neretai tenka susidurti su biurokratinėmis kliūtimis. Pavyzdžiui, Graikijoje teko dirbti archeologiniuose kasinėjimuose, o juos kuruoja Kultūros ministerija. Neįmanoma surasti žmogų, kuris tiesiog imtų mane ir įdarbintų
Todėl teko įdėti nemažai pastangų, skambinti ir įrodinėti, kol gavau šį darbą. Tiesa, Čekijos alaus darykloje ar žvejybos įmonėje Maltoje įsidarbinau per kelias minutes. Vos paskambinęs gavau pasiūlymą padirbėti.
- Baigėte mokslus, įgijote aviacijos inžinieriaus specialybę. Kodėl nusprendėte keliauti išbandydamas pačius įvairiausius darbus, o ne dirbti perspektyvų ir gerai apmokamą darbą? Gal jaučiatės kaip serialo „Pretendentas“ herojus, galintis tapti praktiškai bet kuo?
- Klausiate apie „Pretendentą“? Gal ir esu šiek tiek panašus į jį, bet labai labai žemame lygmenyje. Nesu toks gabus, kaip tas vaikinas.
Studijų metais pastebėjau tendenciją užsisklęsti savo siauroje srityje ir nepastebėti kas dedasi aplinkui. Todėl baigęs mokslus nusprendžiau pasižvalgyti po Europą.
Mano specialybė – aviacijos inžinierius. Tai tokia profesijas, kurią įgijęs žmogus visą likusį gyvenimą dažniausiai dirba toje pačioje bendrovėje. Ir tai daugumai nėra nieko geriau, kaip sėslus darbas nieko perdaug gyvenime nekeičiant. Jeigu dirbi „Airbus'e“, tai nėra nieko geriau, todėl nebūna impulso ieškoti kažko kita ir tuo pačiu tobulėti.
Aš nenoriu taip gyventi, todėl pasirinkau šį kelią, keliauti, pažinti kitas kultūras, išbandyti visas įmanomas profesijas.
- Kaip manote, ką veiksite po penkerių metų? Gal jau būsite susiradęs pastovų, jums labiausiai patinkantį darbą?
- Yra kelios profesijos, kurios man iš tiesų patinka. Tai verslo konsultacijų sritis, kur reikia pademonstruoti kūrybiškumą, taip pat prekyba bei reklama.
Kita vertus, nežinau kur gyvensiu, net viešėdamas Lietuvoje nesijaučiu užsieniečiu. Galima sakyti, esu kosmopolitas, pasaulio pilietis. Mane žavi multikultūrinė visuomenė, kai mokiausi Prancūzijoje, geriausiomis mano draugėmis buvo merginos iš Afrikos.
Keisčiausias dalykas, kuri teko patirti – darbas Anglijoje, „Rolls-Royce“ kompanijoje. Su manimi ten dirbo tik baltieji, 40-mečiai. Tai buvo baisu, iki šiol nesuprantu, kodėl taikomi tokie standartai.